Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
16 teiginių24 įrašai43 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Pìnskas (bltr. Пінск, rus. Пинск) – miestas ir upių uostas pietvakarių Baltarusijoje, Polesės žemumose, Bresto srityje, prie Pinos ir Pripetės (Dniepro intakų) upių santakos, 40 km atstumu nuo Dniepro-Bugo kanalo. Nuo Minsko nutolęs 280 km, nuo Vilniaus – 350 km. Geležinkelio stotis, upių uostas. Išvystyta laivybos, chemijos, lengvoji, medienos pramonė. Vienas iš Polesės regiono istorinių ir kultūrinių centrų.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Mindaugui žuvus, Vaišvilkas buvo Graikijoj, bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Patikrinti teiginiai
Narimantas valdė Turovą ir Pinską kaip jam paskirtą sritį.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Vyriausias sūnus, Manv y d a s, valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Karijotas — Naugarduką ir Volkoviską, Algirdas — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą.
Pinske minima viena iš vietų, kuriose Vytautas pastatė bažnyčias.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Trakuose, Darsūniškyje, Dauguose, Punioje, Perlojoje, Švenčionyse, Dubingiuose, Utenoje, Eišiškiuose, Gardine, Liet. Brastoje (pirmos žmonos Marijos Praksėdos atminimui), Volkoviske, Visoko Litevske, Gniondze, Naugardėlyje, Vitebske, Drahočyne, Pinske, Kamieńce (vyskupui katedrą); Žemaitijoje pastatė Varniuose katedrą ir bažnyčias: Airiogaloje, Betygaloje, Kelmėje, Kražiuose, Kaltinėnuose, Luokėje, Raseiniuose, Viduklėje, Senvarniuose, Veliuonoje.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Įkurtąsias bažnyčias ir vyskupų katedras Vytautas gausiai apdovanojo žemėmis, javais ir pinigais. Be bažnyčių Vytautas taip pat statė Lietuvoje ir vienuolynų. Savo tėviškėn į Trakus parkvietė benediktinus, kuriems pastatė vienuolyną ir bažnyčią, kad jie užsiimtų mokslu. Kaune ir Ašmenoje, po nenusisekusio Vorsklos mūšio, įkūrė vienuolynus pranciškonams; Breste įsteigė vienuolyną augustinijonams; juos taip pat gausiai apdovanojo Medininkuose (Viln.) ir Panemunėje; domininkonus parėmė donacijomis Lucke, Gardine ir Naugardėlyje; pranciškonams pastatė jau minėtas bažnyčias Kaune, Gardine, Pinske, Drahočyne.
Narimantas, Pinsko kunigaikštis, po Kęstučio 1345 m. puolimo ieškojo prieglobsčio pas totorių chaną.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę. Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgdamas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių chaną ieškojo prieglobsčio16 * . Tie politiniai pokyčiai Vilniuje, išties pirmi, įkūrus jame sostinę, Lietuvos ir Rusios valdymą, kaip ir patį miestą, perleido į Algirdo rankas.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Kęstutis iš Trakų, savo valdos sostinės, turėjęs geriausių galimybių stebėti visus brolio žingsnius, staiga 1345 m. lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę. Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgdamas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių chaną ieškojo prieglobsčio16 * .
Jaunutis pabėgo kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę. Vis dėlto Jaunutis išsigelbėjo pabėgdamas kartu su jam palankiu broliu Narimantu, Pinsko kunigaikščiu; pirmasis - Smolenske, antrasis pas totorių chaną ieškojo prieglobsčio16 * . Tie politiniai pokyčiai Vilniuje, išties pirmi, įkūrus jame sostinę, Lietuvos ir Rusios valdymą, kaip ir patį miestą, perleido į Algirdo rankas.
Valdymo pabaigoje Pinskas buvo tarp vietų, kuriose dar liko atskiros kunigaikštystės.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos
Pinske atsirado jėzuitų kolegija, funduota kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zigmanto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fundacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pašiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiškiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sapiegos f-ja).
Apie liepos 20–22 d. totoriai pasirinko stovyklą prie Klecko, nes miestas stovėjo ant kelių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Vietą savo stovyklavietei jie pasirinko prie Klecko miesto, kuris dar 1503 m. buvo jų sunaikintas ir nekėlė pavojaus, o stovėdamas ant kelių, vedančių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką, buvo itin geras punktas išpuoliams, kuriuos totoriai vykdė pasiskirstę mažesniais būriais. Lietuvos kariuomenės mobilizacija, vadai ir pirmieji susidūrimai Staigus totorių įsiveržimas sutrukdė jų veiksmus patyrusių paliestų pavietų bajorijai mobilizuotis, o jų mažesnių būrių Vilnius Aleksandro valdymo laikais.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Ties Lojevu jie persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir paspartinę žygio tempą pasileido tiesiai vakarų kryptimi Mozyriaus ir Slucko link. Galiausiai apie liepos 20-22 d. jie sustojo. Vietą savo stovyklavietei jie pasirinko prie Klecko miesto, kuris dar 1503 m. buvo jų sunaikintas ir nekėlė pavojaus, o stovėdamas ant kelių, vedančių į Pinską, Vilnių, Nesvyžių ir Slucką, buvo itin geras punktas išpuoliams, kuriuos totoriai vykdė pasiskirstę mažesniais būriais.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 4 | 6 |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių | — | 2 | 2 |
| Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) | — | 2 | 3 |
| 04-ldk-personalijos-idejos-refleksijos | — | 1 | 1 |
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 1 | 1 |
| Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.) | — | 1 | 3 |
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 1 | 2 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 1 | 1 |
| Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.) | — | 1 | 3 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 1 | 1 |
| Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) | — | 1 | 1 |