Neris

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tai buvo piktųjų dvasių apgaulė; tykodamos prie vandens, suvedžiodamos žmones, jos stengėsi išvilioti sau dovanų“. Dėl šių poeto Jakimavičiaus žodžių įgyjame naują objektą mūsų deivių rinkiniui. Taip pat kunigas Sirvydas savo žodyne Vilijos upę, lotyniškai Vilia, lietuviškai vadina Nerimi (Neris).

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Anksčiau kitaip buvo vadinama arba turėjo ir kitą vardą - Neris, nuo to rasi, kad glūdėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, kad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų atrodė tarsi panirusi - lietuviškai Panerta, nuo ko ją supantys kalnai ir mūsų laikais vadinami Paneriais. Upė Nerige, dažnai minima senoviniame Lietuvos kelių aprašyme, esančiame Kryžiuočių archyve, yra dabartinė Vilija. Vygandas ir Lindenblattas, kronikininkai, ją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Nerye ir Neria.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Anksčiau kitaip buvo vadinama arba turėjo ir kitą vardą - Neris, nuo to rasi, kad glūdėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, kad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų atrodė tarsi panirusi - lietuviškai Panerta, nuo ko ją supantys kalnai ir mūsų laikais vadinami Paneriais. Upė Nerige, dažnai minima senoviniame Lietuvos kelių aprašyme, esančiame Kryžiuočių archyve, yra dabartinė Vilija. Vygandas ir Lindenblattas, kronikininkai, ją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Nerye ir Neria.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Šiuo raštu skelbiame visiems bendrai ir kiekvienam atskirai, tiek dabar esantiems, tiek ateityje būsiantiems, kuriuos žinia apie jį pasieks. Kai mes ankstesniais metais svarstėme mūsų LDK valdinių, o ir kitų žmonių sunkumus, išlaidas ir nepatogumus, kuriuos perkėloje per Vilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto patirdavę, besikeliant per tą upę nukentėdavę jų daiktai. Apmąstydami, kaip mūsų pavaldiniai galėtų išvengti šių nepatogumų, sumanėme per tą upę pastatydinti tvirtą tiltą, dėl ko mus anksčiau ragino ir garbingasis Ulrikas Hozijus, mūsų Vii- ----• ---- 386 ## Puslapis 403 IV KNYGA niaus pilies viršininkas, todėl mes nusprendėme, kad tai reikalingas dalykas, ir trokšdami tai įgyvendinti, gerai pažindami ir deramai įvertindami šio garbingo Ulriko Hozijaus dorumą ir sąžiningumą, pavedėme jam, kad jis tą tiltą per Vilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto nutiestų ir pastatytų, kiek įmanoma, ir kaip jam atrodytų, kuo tvirtesnį savo lėšomis ir išlaidomis pagal žemiau aprašytas sąlygas ir taisykles, būtent: kad pastačius ir atidarius žadėtąjį tiltą, per kurį važiuojantys žmonės patogiai ten ir atgal galėtų vykti, tam pačiam Ulrikui Hozijui, mūsų įstatymu ir leidimu, leista laisvai ir teisėtai rinkti ir reikalauti muitų arba mokestį nuo praeivių žemiau aprašytu būdu, tai yra, nuo vieno vežimo malkų ar šiaudų, šieno ir bet kokios rūšies javų, kaip ir kitų produktų, kuriuos kas nors vežtų parduoti vienu arkliu - denaras arba obolas; nuo vieno saiko arba statinės druskos - vienas obolas, nuo vieno prikrauto prekių vežimo, traukiamo arklio, - 3 denarai arba obolai; nuo vieno dvikinkio briko, prikrauto prekių, - penki denarai arba obolai; nuo kiekvieno jaučio ir karvės, kaip ir nuo viso to, kas už upės būtų vedamas ar varomas parduoti, - vienas denaras arba obolas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo duotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksandras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas privačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Malmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsakymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vilniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41. Toks didžiojo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės gyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Vasiljevičiaus užmačių.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Anksčiau kitaip buvo vadinama arba turėjo ir kitą vardą - Neris, nuo to rasi, kad glūdėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, kad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų atrodė tarsi panirusi - lietuviškai Panerta, nuo ko ją supantys kalnai ir mūsų laikais vadinami Paneriais. Upė Nerige, dažnai minima senoviniame Lietuvos kelių aprašyme, esančiame Kryžiuočių archyve, yra dabartinė Vilija. Vygandas ir Lindenblattas, kronikininkai, ją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Nerye ir Neria.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tuo metu poreikis turėti savą gynybą ir per nepaliaujamus karus pažintis su kaimyninėmis šalimis, jau atsikračiusiomis netašyto barbariškumo, davė pradžią rastis Lietuvos žemėje medinėms pilims ir tvirtovėms. Vietovė, kurioje dabar dunkso Vilnius, iš Islandijos keliautojų pasakojimų žinoma jau XII amžiuje; XIII amžiui įpusėjus ten būta medinių namų gyvenvietės4. Nors ir patogioje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vieną tokį žygį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Prūsijos dokumentuose dar XIII amžiuje ji vadinta Neria. Tad, manau, jog lietuviai seniau vadino Vilija, Neris arba Neria todėl, kad ši upė išrausė sau gilią vagą, suformuodama aukštas smėlingas pakrantes. Mūsų kaimiečiai lietuviai taria „Niaris" ir sako, esą lenkiškai jų puikioji upė vadinama Wilja.