Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protektoratu. 1560 m. Maskva tęsė karo puolimą Livonijoje. 1561 m. sutartimi su LDK panaikinta Livonijos konfederacija, didesnė dalis Livonijos tapo Lietuvos dalimi Ištrauka iš popiežiaus diplomato Fulvio Ruggieri (1572 m.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

— 369- (Iš Dogelio rankraščių Vilniaus universiteto bibliotekoje) Žygimantas Augustas ir 1.1. Visiems bendrai ir kiekvienam atskirai, kam tiktai reikės žinoti, pranešame, kad mes, pasigailėję mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavaldinių dėl nuostolio, kurį savo Lietuvos monetų kalykloje vietinėse mūsų Karalystės valstybėse iki šio laiko turėjo, mūsų Lietuvos ir Lenkijos ponų tarybų patarimu, įsakėme paskelbti, kaip visiems mūsų Karalystės pavaldiniams bendrai įsakome, kad lietuvišką monetą, su mūsų ir mūsų protėvių tikslais nukaldintą jų nuosava ir senąja kaina, tai yra, du lietuvišku grašiu, imtų už pustrečio lenkiško grašio, tačiau dėl to šį perspėjimą ir sąlygą skelbiame visiems, kad, kai šiame seime, pagal bendras Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijas patvirtinsime, vienodai nauja kalykla kaldintų, tuomet tik ta viena kalykla pinigus kals, visas, kad ir kokios būtų lietuviškos monetos, nukaldintos penkiasdešimtais aštuntais iki šešiasdešimt penktųjų, dėl jos ir turės veikti šis ediktas, bus laisvai leidžiama mūsų kalyklai pagal tą pačią kainą pakeisti, tą monetą jau mūsų kalėjai pagal tą aprašytą paprotį imti ir naują už ją duoti privalės, kaip visa tai per konstituciją šio seimo gale plačiau atlikta ir garantuota. O grašius, Tikocine lenkiškų pavidalu nukaldintus, įsakome taip pat, kad kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų imami pagal lenkiškų grašių kainą.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Prieš mūšį 1564 m. pradžioje, iš Maskvos į Vilnių dar nespėjus parvykti pasiuntiniams su žinia, kad dėl paliaubų susitarti nepavyko, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės - po kelias dešimtis tūkstančių karių, kariuomenės. Viena jų, vadovaujama kunigaikščio Baziliaus Serebriano, pajudėjo iš Smolensko, kita, vadovaujama patyrusio karvedžio kunigaikščio Petro Šuiskio, iš Polocko traukė į Drucką. Čia jos turėjo susijungti ir pulti Minsko, Naugarduko, o vėliau Vilniaus kryptimi. Buvo planuojama stambaus masto ilgalaikė kampanija, gal net visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užimti, nes dar prieš tai į Didžiųjų Lukų tvirtovę buvo nurodyta suvežti atsargas, kurių kariuomenei turėjo pakakti net pusei metų.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Lenkai, atskirai pasitarę, atsakė, kad esanti vienui viena veiksminga priemonė šiam ginčui baigti, būtent nutarti, jog ateityje Podolė priklausysianti lygiomis teisėmis ir lenkams, ir lietuviams. Šitai galima pasiekti tada, kai abi tautos gyvensiančios vienodomis teisėmis, valdomos vieno karaliaus, vienoje Lenkijos karalystėje, panaikinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei visų Lietuvos pareigybių vardus, kurie, pirma, rodo, jog valstybė esanti padalyta, o antra — visada duos dingstį nesantaikai. Šitaip atsakydami, jie nelyginant įpylė į ugnį alyvos.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Labai maža jų grįžo į Ordą. Ir patyrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė begalinį dievo gailestingumą, o Korano giminė — neapsakomą kraujo praliejimą. Kunigaikštis Mykolas Glinskis ir Lietuvos kariuomenė tą dieną pasiliko prie lavonų, visą dieną jodinėdami ir vaikydamiesi aplink Ceprą ir už Cepros, paėmė arba nukovė daugybą totorių, sugrįžo į kariuomenės stovyklą prie Klecko, vesdamiesi su savimi daug belaisvių ir turėdami rankas pilnas aukso, ir sidabro, ir ginklų, ir drabužių, ir brangių žirgų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Lenkų istoriografijoje T. Narbuto darbai nėra teigiamai vertinami. Tai susiję ne tik su gausiomis faktinėmis jo veikalo klaidomis, netikslumais, asmenine „kūryba“. Pagrindinė LTI nuvertinimo priežastis - istoriko politinės simpatijos LDK ir lietuvių tautai.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Kaip neišmatuojama dangaus aukštybė ir jūros gilybė, taip neapsakoma ir to šlovingojo valdovo galybė ir narsumas. Esant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir valdant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį kitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų žemė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos im peratorium igyveno su juo didelėje meilėje. Kartą šis šlovingasis valdovas, būdamas savo pilyje, Didžiajame Lucke, pasiuntė savo pasiuntinius pas Vengrų karalių, vadinamą Romos imperatoriumi, ir liepė jam atvykti.