Vilniaus pilys – istorinė vieta, apėmusi Žemutinę ir Aukštutinę pilis bei svarbią valdovo buveinę. 1345 m. lapkričio 22 d. Kęstutis su stipriu pulku užpuolė abi pilis ir apsupo didžiojo kunigaikščio rezidenciją. 1440 m. per politinę sumaištį Daugirdas laikinai užėmė Žemutinę pilį Švitrigailai, o Narbutas naktį užgrobė Aukštutinę tvirtovę. Pilis buvo ne tik valdžios ir kovų vieta: dalis gyventojų čia ieškojo prieglobsčio nuo kryžiuočių, o karalius Žygimantas saugojo joje savo knygas lotynų, lenkų, rusų ir čekų kalbomis. Po gaisrų karalius vieną pilį prikėlė iš griuvėsių ir pavertė patogiais apartamentais, tačiau valdovai ilgą laiką dažniau rinkdavosi saugesnę Trakų pilį.
263 ## Puslapis 280 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS gesinti pristigo vandens10. Tačiau šios gaisrų padarytos ne laimės privertė susirūpinti tvarkingesnių miesto statymu, taip pat jau senų Pilies ir Katedros pastatų remontavimu bei atnaujinimu. Pirmąją iš griuvėsių prikėlė karalius ir pa vertė patogiais savo apartamentais11, antrosios atstatymu 10 Po didelių ginčų Vingrių Šaltiniai, šiandien vadinami Vingriais arba Vengriais, pagaliau sugrįžo miesto nuosavybėn.
Prie Vilniaus pilies buvo įkurta didžioji ginklų liejykla.
Prie Vilniaus pilies buvo statomi mediniai didikų rūmai ir plečiamos gyvenvietės.
Žemutinės Vilniaus pilies sienos buvo daugelyje vietų pakrypusios ir suskilusios, todėl 1506 m. jos buvo taisomos.
Po gaisrų Vilniaus pilies pastatai buvo remontuojami ir atnaujinami; viena pilis buvo atstatyta iš griuvėsių ir pritaikyta patogiems karaliaus apartamentams.
Balińskis nurodė, kad liejyklos įkūrimas turėjo didelę įtaką amatininkų gerovei ir tobulėjimui.
Šaltinyje aprašoma Gedimino dvaro didikų ir kunigaikščio giminės veikla prie pilies.
Tai aprašyta kaip 1506 m. vykusių miesto ir pilies tvarkymo darbų dalis.
Balińskis šį vertinimą pateikė aprašydamas po gaisrų vykusius senų Pilies ir Katedros pastatų atnaujinimo darbus.
[Rūstusai Žygimante, kaip senasis karalius mėtau žaibus, Nejaugi manai, kad tik karaliams paklūsta žaibai?] Vietovių pavadinimai yra tokie: Pirmajame plane - Vilniaus arsenalas, antrame ir trečia me: Vilniaus pilis, Vinica, Žitomiras, Naugardukas, Poloc kas.
Karalius Žygimantas mylėjo mokslus, pats gavęs gerą išsilavinimą, rėmė visa tai, kas tik galėjo prisidėti prie jų augimo. Savo sukauptas knygas lotynų, lenkų, rusų ir čekų kalbomis saugojo Vilniaus pilyje25. Viešųjų mokyklų, ano laigarbingam Vilniaus magistratui už šimtą kapų grašių, - yra miesto archyve.
Tačiau netrukus į Vilnių atvyko Žygimantas, Glogovo kunigaikštis iš Silezijos, mirusio karaliaus brolis, visi nurimo, ir šalis buvo apsaugota nuo jai grėsusio pilietinio karo. Trumpas Aleksandro valdymas, gana nesėkmingas Lietuvai, nuo kurios visiems laikams buvo atplėšta tiek žemių, jos sostinei tam tikru atžvilgiu buvo naudingas. Beveik visą amžių Lietuvos valdovai, retai kada tegyvendavo Žemutinėje Vilniaus pilyje, nes, kelissyk įbauginti kryžiuočių antpuolių, pirmenybę teikė nuošaliai, bet patogiai ir saugiai, ežerų apsuptai Trakų piliai.
Trakuose jo sušauktas seimas, turėjęs parengti paskutinį smūgį Rusios ir Lietuvos bajorijai, paspartino tą kruviną susidorojimą. 1440 metų balandį Žygimantas sąmokslininkų buvo nužudytas Trakų pilyje, jo sūnus Mykolas ištremtas; tą pačią akimirką, kai Vilniaus vaivada Daugirdas žemutinę Vilniaus pilį laikinai užėmė Švitrigailai, aukštutinę tvirtovę Narbutas užgrobė naktį26. Vis dėlto Žygimanto palaikai, iš Trakų atvežti į Vilnių, buvo palaidoti didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kape, katedroje, atlikus įprastas laidojimo apeigas27.
Karalius Žygimantas mylėjo mokslus, pats gavęs gerą išsilavinimą, rėmė visa tai, kas tik galėjo prisidėti prie jų augimo. Savo sukauptas knygas lotynų, lenkų, rusų ir čekų kalbomis saugojo Vilniaus pilyje25. Viešųjų mokyklų, ano laigarbingam Vilniaus magistratui už šimtą kapų grašių, - yra miesto archyve.
Savo ruožtu lietuvių didikai ir kunigaikščio giminės, gyvenę Gedimino dvare, statydinosi ties pilimi medinius savo rūmus, o aplink kurdino savo valdinius. Netgi minoritai*, gausėjant prozelitams įgydami vis didesnę įtaką ir reikšmę, irgi plėtė savo gyvenvietes prie pilies. Pagaliau nemažai įvairių tenykščių, manydami apsisaugosią nuo kryžiuočių, ieškojo prieglobsčio prie Vilniaus pilies.
Be to, dar nerimą kėlė Gedimino valia radęsis itin didelis dalinių valdų išskaidymas į smulkias, dėl ko apsilpo krašto galia, kuo mokėjo pasinaudoti Ordino riteriai, gviešęsi grobio ir valdžios. Kivirčai tarp brolių davė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį. Kęstutis iš Trakų, savo valdos sostinės, turėjęs geriausių galimybių stebėti visus brolio žingsnius, staiga 1345 m. lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę.
