Voluinė

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Katkevičius, ne tik patsai metė kalvinizmą, bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį, — būsimąjį Vilniaus vaivadą, hetmoną, genialųjį karo vadą, — atidavė auklėti jėzuitams. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje).

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo Mikalojus Rudasis, o nesvyžiečių — Mikalojus Juodasis.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Voluinės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, o Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Voluinę.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

pradžios. Jau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, Trakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniškose LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje (Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net stačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, o Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Voluinę.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau šį sumanymą ir slaptus pasitarimus su Žygimantu sugebėta išlaikyti gilioje paslaptyje. Jogaila, kad greičiau įgyvendintų savo ketinimus, netgi sugebėjo sumaniai nuraminti jau nujautusį savo nesaugumą Švitrigailą, kai paimtus į nelaisvę paskutiniame kare Voluinėje du lietuvių didikus - Rumbautą ir Goštautą - išlaisvino ir atsiuntė jam į Vilnių13. Švitrigaila buvojo savo dvare prie Ašmenos miesto14, turėdamas prie savęs tiktai nedidelę sargybą, o tuo metu Žygimantas, susijungęs su Alšėnų kunigaikščiu Simonu, Naugarduko vaivada Petrašu Montgirdaičiu, Vilniaus vaivada Goštautu ir daugeliu kitų bajorų, galingos kariuomenės 13 Tą patvirtina Slaptajame Karaliaučiaus archyve esantis Švitrigailos laiškas, rašytas iš Vilniaus didžiajam magistrui 1432 metų sausio 5 dieną.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

pradžios. Jau Vytauto laikais išryškėjo Lietuvos gotikos epicentras – tai Vilnius, Trakai ir Kaunas, pilis imta statyti ir toli nuo etninės Lietuvos, rusėniškose LDK žemėse: Juodojoje Rusioje (Gardinas, Naugardukas), Palenkėje (Melnikas, gal Brasta) ir net Voluinėje (Luckas). Konfesijų paribio ar net stačiatikių erdvėje atsirado ir gotikinių katalikų bažnyčių.