Semba

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Iš rusų šaltinių žinome, kad tais pačiais metais buvo Rusioje užkariautas Polockas, tačiau jie nieko nemini, kas buvo pasėjęs šio karo sėklą, nors rašytojai aiškiai sako, jog šis miestas gerokai anksčiau su visa sritimi buvo prijungtas prie Lietuvos. Žemaičiai, gal norėdami su kry- 1308 m e ta i žiuočiais kariauti ne savo Ž em a ičių ž y g is į Prūžemėje, o Prūsijoje, gal troksiją šdami priešą nukamuoti nuolatiniais grobikiškais antpuoliais, smarkiai nusiaubė Sembos žemę. Jų kariuomenę sudarė penki tūkstančiai vyrų, vedamų Mansto ir Sudargo: tikrai jos būtų užtekę net atvirai kovai, laiku gavus žinią apie priešo artėjimą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

387); anot jos, Ragainės komtūras Fridrichas de Libencelė, su 150 žmonių apgulęs tą pilį, neįstengė jos užimti, o tik sudegino papilį. Trečią kartą šis papilys buvo sudegintas 1324 metais; rašo apie tai Dusburgas, kad birželio Il dieną, švintant, Ragainės komtūras Tomas Aldenburgas ir 44 broliai su 400 žmonių iš Sembos ir Natangos netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį ir plėnimis paleido8. Iš to, kas Dusburgo sakoma, peršasi išvados: pirma, kad ta Gedimino pilis, kiek galima susivokti, buvo Lietuvos ar Žemaitijos pasienyje, dėl šito ir su Strijkovskiu sutariama; antra, kad galėjo net prie Nemuno stovėti; pagaliau, kad Castrum Gedemini jau 1304 metais buvo, o Vilniaus pilis tik 1322 metais pastatyta.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Drauge buvo ir Algirdas su savo būriais. Nuterioję Sembą, lietuviai susirinko krūvon ties Rudavos (Rudau) bažnytkaimiu (3 mylios į šiaurę nuo Karaliaučiaus). Čia juos pasitiko kryžiuočių kariuomenė.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nugalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belaisviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

1308 viešpaties metais, švento Jurgio dieną (balandžio 23), Manstas, Sudargas ir kiti Žemaitijos kilmingieji su 5 tūkstančiais raitelių pro Noihauzą Kuršių nerijoje įsibrovė į Sembos žemę ir nusiaubė gaisrais Pavundos562 bei Rudavos valsčius

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kadangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia prarasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Priegliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisydami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuočių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po kelerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuočiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kadangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia prarasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Priegliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisydami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuočių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po kelerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuočiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.