Skalviai

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Į šiaurę nuo Nemuno žiočių, Minijos\nžemupyje, gyveno skalviai, lamatiečiai, dar toliau į šiaurę, Klaipėdos apylinkėse (dab.\nLietuvos TSR šiaurės vakarų kampas), prasidėjo kuršių gyvenama teritorija (LAA, t. 3,\np. 18, žemėl. Nr. 9; plg. Pakarklis P. Klaipėdos srities gyventojų tautybė..., p. 173; SŽM,\nžemėl.).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Labguvos pilies sunaikinimą\n\n Sitai išgirdę, skalviai sunerimo iki širdies gelmių, o susirinkę į sueigą genties vyresnieji\n[seniores populi] pradėjo tartis, kaip atkeršyti. Vienu balsu visi nusprendė pasiųsti į žygį\n400 rinktinių vyrų, kurie, laivais priplaukę brolių pilį Labguvą470, staiga ją apyaušryje\nužėmė, kai žmonės ilsėjosi savo guoliuose, išžudė ten visus vyrus, sudegino pilį, o\nmoteris ir vaikus išsivedė su savimi drauge su didžiausiu grobiu.\n\n\n\n 469 D.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Sembos žemės nuniokojimą ir Vėluvos pilies pastatymą\n\n Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, labai įtūžo kaimyninės nadruvių,\nskalvių ir sūduvių gentys už tai, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (jie mat\nbūgštavo, kad dėl tos priežasties ir jiems teksią pasiduoti tikėjimui, kaip ir patvirtino\ntolesnė įvykių eiga), todėl, sutelkę galingą kariuomenę, įsibrovė į Sembos žemę, piešdami\nir degindami; daug žmonių paėmė į nelaisvę ir nukovė, o grįždami atgal, susimanė\npastatyti pilį Vėluvoje329, norėdami sutrukdyti broliams ir sembams netikėtai ir be vargo\nbrautis į Nadruvos žemę. Pastatę šią pilį, jie sugrįžo pas savuosius, palikę pilyje Tirską330\nbei jo sūnų Maudelį331 su daugybe ginklanešių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kol kas nepakankamai aiški baltiškųjų galindų ir\nSasnos sričių genezė. Pereinamosiomis tarmėmis laikomi ir nadruviai, ypač skalviai.\nMaterialinės kultūros požiūriu nadruviai, manoma, buvę artimesni prūsams, o skalviai\nprie Nemuno žemupio siejęsi su kuršiais, kalbėjusiais pereinamąja kalba tarp prūsų,\nžemaičių (žemutinių lietuvių) ir latvių13.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Pereinamosiomis tarmėmis laikomi ir nadruviai, ypač skalviai.\nMaterialinės kultūros požiūriu nadruviai, manoma, buvę artimesni prūsams, o skalviai\nprie Nemuno žemupio siejęsi su kuršiais, kalbėjusiais pereinamąja kalba tarp prūsų,\nžemaičių (žemutinių lietuvių) ir latvių13.\n Šiuo metu nadruviai ir skalviai kalbos požiūriu priskiriami prie prūsų, t.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Savo ruožtu dar XIX a. M. Tepenas, remdamasis įvairiais rašytiniais šaltiniais,\npriėjo išvadą, kad skalviai ir nadruviai buvę lietuviai9.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Ragainės ir Skalvių pilių pastatymą\n\n 1289 viešpaties metais tas pats brolis Meinhardas, didžiai trokšdamas praplėsti\nkrikščionių gyvenamus plotus ir padidinti Prūsijos žemes, patraukė švento Jurgio\nkankinio dieną (balandžio 23) su galybe karių į skalvių žemę ir dievo garbei bei šlovei\nant vienos kalvos Nemuno pakrantėje pastatė pilį, vardu Landeshutė, o lotyniškai šitai\nreiškia žemėsauga, tačiau dabar ji visų vadinama nuo šalimais tekančio upelio Ragaine,\npalikdamas ten jai ginti iš Austrijos kilusį brolį Bertoldą, vadinamą Briuhavenu, komtūrą,\nsu 40 brolių ir šimtu rinktinių ginklanešių. Neilgai trukus prie Nemuno, šiek tiek žemiau,\npastatė Skalvių pilį528, kad turėtų kur gyventi skalviai, atsivertę į Kristaus tikėjimą.\n\n\n\n\n 236 (229).