Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos).
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 28-29
12 ## Puslapis 29 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I KNYGA LAIKAI IKI KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO - NUO MIESTO ĮKŪRIMO IKI PAT KRIKŠTO PRIĖMIMO VILNIUJE 1387 METAIS Lietuvių tautos kilmė — Normanai — Senoji gyvenvietė prie Vilnios upės — Šventaragis — Vilnius tampa Gedimino miestu ir sostine — Įsikūrimas, pradinė padėtis ir miesto valdymas — Jaunučio žlugimas — Algirdas - Pranciškonų nukankinimas — Kryžiuočių puldinėjimai Algirdo laikais — Jogailos užmačios — Kova su Kęstučiu — Vilniaus miestiečių įtaka toje kovoje — Kęstučio mirtis — Vilniaus padėtis Jogailos laikais — Mūšis su kryžiuočiais prie miesto ir jo sudeginimas — Nuniokojamos Vilniaus apylinkės — Išvejami kryžiuočiai— Jogaila tampa Lenkijos karaliumi — Išvykimas į Krokuvą. Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie jų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyven vietės.
1324 m. Tomas Aldenburgas su 44 broliais ir 400 žmonių iš Sembos bei Natangos užpuolė Gedimino pilies papilį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 64
387); anot jos, Ragainės komtūras Fridri chas de Libencelė, su 150 žmonių apgulęs tą pilį, neįstengė jos užimti, o tik sudegino papilį. Trečią kartą šis papilys bu vo sudegintas 1324 metais; rašo apie tai Dusburgas, kad bir želio Il dieną, švintant, Ragainės komtūras Tomas Alden- burgas ir 44 broliai su 400 žmonių iš Sembos ir Natangos netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį ir plėnimis palei do8. Iš to, kas Dusburgo sakoma, peršasi išvados: pirma, kad ta Gedimino pilis, kiek galima susivokti, buvo Lietuvos ar Žemaitijos pasienyje, dėl šito ir su Strijkovskiu sutariama; antra, kad galėjo net prie Nemuno stovėti; pagaliau, kad Cast rum Gedemini jau 1304 metais buvo, o Vilniaus pilis tik 1322 metais pastatyta.
Lietuviai rugpjūtį niokojo Sembos žemės Vėluvos apylinkes, o rugsėjo mėnesį - Dobrynės kunigaikštystę.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 36
Kovo viduryje „lietuviai iš Žemaitijos užkariavo Klaipėdos miestą“ ir jį sudegino kartu su trimis gre- timomis kryžiuočiams pavaldžiomis pilimis. Rugpjūtį lietuviai niokojo Sembos žemės Vėluvos apylinkes, o rugsėjo mėn. - Dob- rynės kunigaikštystę.
Lietuviai įsiveržė į Sembą ir niokojo priešo teritoriją.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 38
Prailgus budėti, tikėdami, kad lietuviai bus pasitraukę, jie grįžo į savo kraštą. Tai sužinoję lietuviai persekiojo priešą, įsiveržė į Sembą, niokojo priešo teritoriją. Akivaizdu, kad Lietuvos karinė vadovybė iš savo žvalgybos laiku gaudavo vertingos informacijos.
Pastačius Baigos pilį, sembai domėjosi brolių gyvenimu ir nusiuntė į Baigą vieną savo vyresniųjų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 104
70 (69). Apie karo su sembais rezultatų atspėjimą\n\n Pastačius Baigos pilį, sembai labai susidomėjo brolių gyvenimu ir, norėdami dar geriau\njį ištirti, nusiuntė į Baigą vieną savo vyresniųjų; broliai, sužinoję šios kelionės tikslą,\nmaloniai jį priėmė, aprodydami visą jų valgomojo, miegamojo ir bažnyčios įrengimą.\nŠis, gerai susipažinęs su brolių gyvenimu, sugrįžo pas sembus ir pasakė: „Žinokite, kad\nbroliai tokie pat žmonės kaip ir mes: jie turi didelius ir minkštus pilvus, o tokius ir mes\nturime, panašūs jų ginklai, panašus maistas ir šiaip daug kuo jie į mus labai panašūs,\nbet štai kuo nuo mūsų skiriasi: jie įpratę prie vieno dalyko, kuris tikriausiai mums atneš\npragaištį.
1254 m. į Sembos pavergimo žygį vyko Čekijos karalius Otokaras, Otonas ir kiti didikai bei dvasininkai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 105
Apie sembų pavergimą\n\n Kai atsivertė mūsų anksčiau minėti pagonys [gentes] prie vieningo tikėjimo, paliko\nsembai, kurių pavergti Kristus savo įsikūnijimo 1254 metais pasiuntė Otokarą, Čekijos\nkaralių318, tikrai pamaldų vyrą ir įgudusį karvedį, Otoną, Brandenburgo markgrafą,\nkuris šiame maldininkų žygyje buvo jo maršalas, Austrijos kunigaikštį, Moravijos\nmarkgrafą319, Kulmo vyskupą Henriką, Varmės vyskupą Anzelmą, Olomouco320 vyskupą\nsu galybe maldininkų ir baronų, riterių bei kilmingųjų iš Saksonijos, Tiuringijos, Meiseno,\nAustrijos, Reino krašto [de... Reno] ir kitų Vokietijos žemių; jie visi degte degė troškimu\natkeršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias.
Sūduviai, pasitelkę lietuvius, užpuolė Sembos žemę ir dešimt dienų degino sodybas bei kitką už pilių ir įtvirtinimų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 164
Apie Sembos žemės nusiaubimą Šio magistro brolio Mangoldo vadovavimo metais sūduviai, be galo brolių kamuojami mūsų aprašytais ir neaprašytais smūgiais, didžiai krimtosi ir degė prieš juos neapsakomu įtūžiu, todėl pradėjo tartis, kaip būtų galima atkeršyti už šitokią priespaudą, tačiau patys vieni nieko nestengdami, pasitelkė į pagalbą lietuvius ir smarkiai užpuolė Sembos žemę497. Broliai iš anksto buvo pasirengę tam antpuoliui. Dėl to šie nieko kita čia negalėjo daryti, tik dešimt dienų žygiuoti nuo vienos šios žemės ribos iki kitos ir deginti sodybas bei visa kita, kas buvo už pilių ir įtvirtinimų [sienų]; jie sugrįžo namo, netekę tik 5 savo karių.
Magistras Konradas liepė Liudviko iš Libencelės atvestiems sūduviams žygiuoti link Sembos žemės.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 170
Apie Kimenavos pilies paėmimą ir tūkstančio šešių šimtų sūduvių atsiverti mą Tuo metu tas pats brolis Konradas, magistras, rūpindamasis jam patikėtomis pareigomis, ne vieną naktį praleido be miego, svarstydamas, kaip atvesti į tiesos kelią tikėjimo priešus sūduvius. Siekdamas šio tikslo, subūrė daug brolių bei kitų karių; kai traukė link Sūduvos, jį pasitiko brolis Liudvikas iš Libencelės, atsivedęs drauge su savimi Kantigirdą, kurio kitados buvo paimtas į nelaisvę, ir tūkstantį šešis šimtus abiejų lyčių sūduvių, kuriuos, būdamas nelaisvėje, atvertė į Kristaus tikėjimą. Juos išvydęs, magistras labai nudžiugo ir įsakė jiems žygiuoti link Sembos žemės512.
Kimenavos pilėnams buvo paskirtas vedlys ir įsakyta nedelsiant keliauti į Sembos žemę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 170
Sitai padaręs, magistras kitą dieną su savo kariuomene įsibrovė į Sūduvos valsčių, vardu Kimenava, ir taip smarkiai užpuolė to pat vardo pilį513, kad pilėnai netruko ją atiduoti sulygę, jog jiems bus leista netrukdomiems iš čia išeiti su visa manta, pasižadėjus priimti Kristaus tikėjimą. Tada jiems paskyrė vedlį ir įsakė nedelsiant keliauti į Sembos žemę. Kai kitą dieną, nusiaubę Kimenavos valsčių, broliai su savo kariuomene patraukė atgal, jie sužinojo, kad minėtieji Kimenavos pilėnai, nužudę vedlį, visai kitu keliu pasuko į Lietuvą.
Lietuvių karalius su aštuoniais tūkstančiais raitelių įsibrovė į Sembą ir sudegino pastatus bei pasėlius.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 179
237 (230). Apie Sembos žemės nusiaubimą\n\n Tų pačių metų rudenį lietuvių karalius su aštuoniais tūkstančiais raitelių įsibrovė į\nSembos žemę, sudegino visus pastatus bei pasėlius, tačiau nužudė tik kelis krikščionis,\no grobio išsigabeno palyginti nedaug, nes broliai iš anksto sužinojo, jog šie susiruošė\nį žygį. Beveik 14 dienų žygiavęs per šią žemę nuo vieno pasienio iki kito, jis patraukė\natgal, tačiau patyrė ir sunkių nuostolių, mat neskaitant kitų žuvusiųjų, kurių buvo gana\ndaug, brolis Henrikas iš Dobino su būriu ginklanešių nukovė 80 lietuvių.
Nuterioję Sembą, lietuviai susirinko ties Rudavos bažnytkaimiu į šiaurę nuo Karaliaučiaus.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 260
Drauge buvo ir Algirdas su savo būriais. Nuterioję Sembą, lietuviai susirinko krūvon ties Rudavos (Rudau) bažnyt kaimiu (3 mylios į šiaurę nuo Karaliaučiaus). Čia juos pasitiko kryžiuočių kariuomenė.
1410 m. rugpjūtį Livonijos kariuomenė laivais atvyko į Sembą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 349
Bet (1410.VIII.) Livonijos kariuomenė laivais atvyko Sembon.
Nusiaubus Sembą, buvo apsuptas neseniai čekų karaliaus Otokaro įkurtas Karaliaučiaus miestas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 104
Ka dangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra rasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg liaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy dami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že maitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne norėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo čių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke- lerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.
Žemaičiai, Mansto ir Sudargo vedami, su penkių tūkstančių vyrų kariuomene smarkiai nusiaubė Sembos žemę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 185
Iš rusų šaltinių žinome, kad tais pačiais metais buvo Rusioje užkariautas Polockas, ta čiau jie nieko nemini, kas buvo pasėjęs šio karo sėklą, nors rašytojai aiškiai sako, jog šis miestas gerokai anks čiau su visa sritimi buvo prijungtas prie Lietuvos. Že maičiai, gal norėdami su kry- 1308 m e ta i žiuočiais kariauti ne savo Ž em a ičių ž y g is į Prū- žemėje, o Prūsijoje, gal trok- siją šdami priešą nukamuoti nuo latiniais grobikiškais antpuo liais, smarkiai nusiaubė Sembos žemę. Jų kariuome nę sudarė penki tūkstančiai vyrų, vedamų Mansto ir Sudargo: tikrai jos būtų užtekę net atvirai kovai, lai ku gavus žinią apie priešo artėjimą.
Narbutas vaizdavo turtingą Sembą kaip vokiečių godumą skatinusią provinciją, kurios užkariavimo bandymai nepavyko.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 124
123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino tur tinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiau sia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemu nės kraštais.
Narbutas rašė, kad gintaro sakų kilmės pėdsakai ypač dažnai randami prūsų Sembos pakrantėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 148
Vadinasi, reikia sutikti su senovės autorių nuomone, jog tai — medžių sakai. Syvai, kurie kažkada sunkėsi iš ypa tingos rūšies palmės, pradingusios senovės pasaulio re voliucijose arba augusios žuvusioje Fajetono planetoje ir su jos skeveldromis nukritusios žemėn, ypač dažnai ran dami prūsų Sembos pakrantėje. Ten, jūros pakrantėje, smėlėtose kalvose, kurias dengia lengvas smėlio su gele žies dalelėmis sluoksnis, o po juo aptinkama juodžemio, susidariusio augalams irstant, randama milžiniškų me džių, kokių, pasak vieno gamtos tyrinėtojo, dabartinis pa saulis niekada nėra regėjęs; jų būta dažnai 80 pėdų ilgio, be šerdies, šakų, metinių augalo rievių, prisisunkusių sie ros rūgšties, bet nesuakmenėjusių; prie jų nei buvo ap tinkama panašių į migdolus riešutinių vaisių.
Narbutas, remdamasis Tunmanu, teigė, kad lietuvių protėviai prie Baltijos jūros tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 214
Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma de ra laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tun- manas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2. Tačiau visų seniausia jų gyvenvietė turėtų būti prie Nemuno vagos dešinės da lies, ligi šiol vadinamos Ruse arba slaviškai Rusne, Rusnia.
Narbutas rašė, kad Adomas Bremenietis Sembą laikė besiribojančia su rusais arba Rusios kraštu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 217
Kvedliriburgo kronika mini prieš 1009 metus ru\nsus ir Rusią; ji buvusi toje pačioje vietoje arba Prūsijos\nšiaurėje2. Adomas Bremenietis, minėdamas Prūsijos pro\nvincijas, kurias dėl nesuprantamų priežasčių vadina salo\nmis, sako, jog Semba ribojasi su rusais, arba Rusios kraš\ntu, kurio jis vis dėlto nepriskiria prie Prūsijos provincijų,\nnes tada tos žemės buvo Žemaitijos sudėtinė dalis3. Ra-\ndevikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos\nsienas, mini Rusios problemą.
Narbutas pasakojo, kad Jarmerikas, pavergęs slavų kraštą, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, Kuršą ir rytinius kraštus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 245
Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog \nįtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė \nį Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus \nplytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be \ngalo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jar\nmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir \nplėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas \nskubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nu\ngalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belais\nviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.
Kojelavičiaus pasakojime Mindaugas, atgavęs Žemaitiją ir Kuršą bei nusiaubęs Sembą, sukėlė Prūsijoje naują karą prieš kryžiuočius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 104
Ka dangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia pra rasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Prieg liaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisy dami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Že maitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, ne norėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuo čių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po ke- lerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuo čiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.
Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 245
Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog \nįtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė \nį Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus \nplytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be \ngalo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jar\nmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir \nplėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas \nskubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nu\ngalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belais\nviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie sembų pavergimą Kai atsivertė mūsų anksčiau minėti pagonys [gentes] prie vieningo tikėjimo, paliko sembai, kurių pavergti Kristus savo įsikūnijimo 1254 metais pasiuntė Otokarą, Čekijos karalių318, tikrai pamaldų vyrą ir įgudusį karvedį, Otoną, Brandenburgo markgrafą, kuris šiame maldininkų žygyje buvo jo maršalas, Austrijos kunigaikštį, Moravijos markgrafą319, Kulmo vyskupą Henriką, Varmės vyskupą Anzelmą, Olomouco320 vyskupą su galybe maldininkų ir baronų, riterių bei kilmingųjų iš Saksonijos, Tiuringijos, Meiseno, Austrijos, Reino krašto [de... Reno] ir kitų Vokietijos žemių; jie visi degte degė troškimu atkeršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias. Tokia didelė buvo ši kariuomenė, kad joje 318 Pršemislas Otokaras II, Čekijos karalius (1253—1278), 1254 m. gruodžio pabaigoje dar tebuvo Vroclave.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
priskaičiuotum daugiau kaip 60 tūkstančių karių; kiek buvo vežimų ir ketverinių ratų, gabenusių ginklus ir maistą, nesu girdėjęs. Žiemą ši kariuomenė atžygiavo į Elbingą, tačiau velnias, žmonių giminės priešas, sumanė išardyti šį žygį vardan tikėjimo, dievo apvaizdos teikiamo žmonių išganymui, jis mat sukurstė viename malūne susiginčyti du vyrus, vieną — iš Saksonijos, o kitą — iš Austrijos, katras pirmas turįs malti, ir štai ne tik kariai bei paprasti žmonės, bet ir karalius, ir kiti kunigaikščiai jau buvo bepakelią ginklus kovai, tačiau Olomouco vyskupas, dievotas ir taikus vyras, pasirūpino, kad nebūtų dingsties ginčui, ir atstatė pirmykštę sandorą. Susitaikius Čekijos karalius nuvedė savo kariuomenę iki Baigos pilies, kur broliai pasistengė surasti vieną seną vyrą, vardu Gedūnas, Visigaudo iš Medenavos321 tėvą, kilusį iš tos jų šakos, kuri vadinama Kandeimu, gerai žinojusį visą Sembos karių galią.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Todėl vienas lietuvis, vardu Nodamas, prityręs karys, vėliau, beje, priėmęs Kristaus tikėjimą ir laimingai krikščionimi pasimiręs, pasiėmė šiam reikalui 60 vyrų ir, atėjęs į tinkamą vietą, įsakė visiems netoliese pasislėpti, o pats, apsirengęs moteriškais rūbais, atsisėdo ant upės kranto. Neilgai trukus, kai komtūras, sutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu pradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, išvaduotų iš velnio vergovės. Kai, šitai išgirdęs, brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė prie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė. 240 (233). Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 25 lietuvius Po šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo dieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Adomas Bremenietis, minėdamas Prūsijos pro vincijas, kurias dėl nesuprantamų priežasčių vadina salo mis, sako, jog Semba ribojasi su rusais, arba Rusios kraš tu, kurio jis vis dėlto nepriskiria prie Prūsijos provincijų, nes tada tos žemės buvo Žemaitijos sudėtinė dalis3. Ra- devikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos sienas, mini Rusios problemą. Jis priskyrė Lenkijai visą Prūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa ru sus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t. y. rusinais4. Tie ir vėlesni kronikininkai žinojo šią lietuvių žemę, turė jusią Rusios vardą, kuris susimaišė su Nemuno aukštupio slaviškumu. Pats Dusburgas (nepaisant jo teksto šiame skyriuje apie Prūsijos sienas), regis, nurodo dvi atskiras jo amžiuje žinomas Rusias: vieną, per kurios vidurį plau kė Nemunas iki lietuvių žemių, ir antrą, kurią kirto išėjęs iš Lietuvos5.