Semba

PDF 28-29

12 ## Puslapis 29 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I KNYGA LAIKAI IKI KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO NUO MIESTO ĮKŪRIMO IKI PAT KRIKŠTO PRIĖMIMO VILNIUJE 1387 METAIS Lietuvių tautos kilmė — Normanai — Senoji gyvenvietė prie Vilnios upės — Šventaragis — Vilnius tampa Gedimino miestu ir sostine — Įsikūrimas, pradinė padėtis ir miesto valdymas — Jaunučio žlugimas — Algirdas - Pranciškonų nukankinimas — Kryžiuočių puldinėjimai Algirdo laikais — Jogailos užmačios — Kova su Kęstučiu — Vilniaus miestiečių įtaka toje kovoje — Kęstučio mirtis — Vilniaus padėtis Jogailos laikais — Mūšis su kryžiuočiais prie miesto ir jo sudeginimas — Nuniokojamos Vilniaus apylinkės — Išvejami kryžiuočiai— Jogaila tampa Lenkijos karaliumi — Išvykimas į Krokuvą. Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie jų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyvenvietės.

PDF 64

387); anot jos, Ragainės komtūras Fridrichas de Libencelė, su 150 žmonių apgulęs tą pilį, neįstengė jos užimti, o tik sudegino papilį. Trečią kartą šis papilys buvo sudegintas 1324 metais; rašo apie tai Dusburgas, kad birželio Il dieną, švintant, Ragainės komtūras Tomas Aldenburgas ir 44 broliai su 400 žmonių iš Sembos ir Natangos netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį ir plėnimis paleido8. Iš to, kas Dusburgo sakoma, peršasi išvados: pirma, kad ta Gedimino pilis, kiek galima susivokti, buvo Lietuvos ar Žemaitijos pasienyje, dėl šito ir su Strijkovskiu sutariama; antra, kad galėjo net prie Nemuno stovėti; pagaliau, kad Castrum Gedemini jau 1304 metais buvo, o Vilniaus pilis tik 1322 metais pastatyta.

PDF 36

Kovo viduryje „lietuviai iš Žemaitijos užkariavo Klaipėdos miestą“ ir jį sudegino kartu su trimis gretimomis kryžiuočiams pavaldžiomis pilimis. Rugpjūtį lietuviai niokojo Sembos žemės Vėluvos apylinkes, o rugsėjo mėn. - Dobrynės kunigaikštystę.

PDF 38

Prailgus budėti, tikėdami, kad lietuviai bus pasitraukę, jie grįžo į savo kraštą. Tai sužinoję lietuviai persekiojo priešą, įsiveržė į Sembą, niokojo priešo teritoriją. Akivaizdu, kad Lietuvos karinė vadovybė iš savo žvalgybos laiku gaudavo vertingos informacijos.

PDF 104

70 (69). Apie karo su sembais rezultatų atspėjimą Pastačius Baigos pilį, sembai labai susidomėjo brolių gyvenimu ir, norėdami dar geriau jį ištirti, nusiuntė į Baigą vieną savo vyresniųjų; broliai, sužinoję šios kelionės tikslą, maloniai jį priėmė, aprodydami visą jų valgomojo, miegamojo ir bažnyčios įrengimą. Šis, gerai susipažinęs su brolių gyvenimu, sugrįžo pas sembus ir pasakė: „Žinokite, kad broliai tokie pat žmonės kaip ir mes: jie turi didelius ir minkštus pilvus, o tokius ir mes turime, panašūs jų ginklai, panašus maistas ir šiaip daug kuo jie į mus labai panašūs, bet štai kuo nuo mūsų skiriasi: jie įpratę prie vieno dalyko, kuris tikriausiai mums atneš pragaištį.

PDF 105

Apie sembų pavergimą Kai atsivertė mūsų anksčiau minėti pagonys [gentes] prie vieningo tikėjimo, paliko sembai, kurių pavergti Kristus savo įsikūnijimo 1254 metais pasiuntė Otokarą, Čekijos karalių318, tikrai pamaldų vyrą ir įgudusį karvedį, Otoną, Brandenburgo markgrafą, kuris šiame maldininkų žygyje buvo jo maršalas, Austrijos kunigaikštį, Moravijos markgrafą319, Kulmo vyskupą Henriką, Varmės vyskupą Anzelmą, Olomouco320 vyskupą su galybe maldininkų ir baronų, riterių bei kilmingųjų iš Saksonijos, Tiuringijos, Meiseno, Austrijos, Reino krašto [de... Reno] ir kitų Vokietijos žemių; jie visi degte degė troškimu atkeršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias.

PDF 164

Apie Sembos žemės nusiaubimą Šio magistro brolio Mangoldo vadovavimo metais sūduviai, be galo brolių kamuojami mūsų aprašytais ir neaprašytais smūgiais, didžiai krimtosi ir degė prieš juos neapsakomu įtūžiu, todėl pradėjo tartis, kaip būtų galima atkeršyti už šitokią priespaudą, tačiau patys vieni nieko nestengdami, pasitelkė į pagalbą lietuvius ir smarkiai užpuolė Sembos žemę497. Broliai iš anksto buvo pasirengę tam antpuoliui. Dėl to šie nieko kita čia negalėjo daryti, tik dešimt dienų žygiuoti nuo vienos šios žemės ribos iki kitos ir deginti sodybas bei visa kita, kas buvo už pilių ir įtvirtinimų [sienų]; jie sugrįžo namo, netekę tik 5 savo karių.

PDF 170

Apie Kimenavos pilies paėmimą ir tūkstančio šešių šimtų sūduvių atsivertimą Tuo metu tas pats brolis Konradas, magistras, rūpindamasis jam patikėtomis pareigomis, ne vieną naktį praleido be miego, svarstydamas, kaip atvesti į tiesos kelią tikėjimo priešus sūduvius. Siekdamas šio tikslo, subūrė daug brolių bei kitų karių; kai traukė link Sūduvos, jį pasitiko brolis Liudvikas iš Libencelės, atsivedęs drauge su savimi Kantigirdą, kurio kitados buvo paimtas į nelaisvę, ir tūkstantį šešis šimtus abiejų lyčių sūduvių, kuriuos, būdamas nelaisvėje, atvertė į Kristaus tikėjimą. Juos išvydęs, magistras labai nudžiugo ir įsakė jiems žygiuoti link Sembos žemės512.

PDF 170

Sitai padaręs, magistras kitą dieną su savo kariuomene įsibrovė į Sūduvos valsčių, vardu Kimenava, ir taip smarkiai užpuolė to pat vardo pilį513, kad pilėnai netruko ją atiduoti sulygę, jog jiems bus leista netrukdomiems iš čia išeiti su visa manta, pasižadėjus priimti Kristaus tikėjimą. Tada jiems paskyrė vedlį ir įsakė nedelsiant keliauti į Sembos žemę. Kai kitą dieną, nusiaubę Kimenavos valsčių, broliai su savo kariuomene patraukė atgal, jie sužinojo, kad minėtieji Kimenavos pilėnai, nužudę vedlį, visai kitu keliu pasuko į Lietuvą.

PDF 179

237 (230). Apie Sembos žemės nusiaubimą Tų pačių metų rudenį lietuvių karalius su aštuoniais tūkstančiais raitelių įsibrovė į Sembos žemę, sudegino visus pastatus bei pasėlius, tačiau nužudė tik kelis krikščionis, o grobio išsigabeno palyginti nedaug, nes broliai iš anksto sužinojo, jog šie susiruošė į žygį. Beveik 14 dienų žygiavęs per šią žemę nuo vieno pasienio iki kito, jis patraukė atgal, tačiau patyrė ir sunkių nuostolių, mat neskaitant kitų žuvusiųjų, kurių buvo gana daug, brolis Henrikas iš Dobino su būriu ginklanešių nukovė 80 lietuvių.

PDF 260

Drauge buvo ir Algirdas su savo būriais. Nuterioję Sembą, lietuviai susirinko krūvon ties Rudavos (Rudau) bažnytkaimiu (3 mylios į šiaurę nuo Karaliaučiaus). Čia juos pasitiko kryžiuočių kariuomenė.

PDF 349

Bet (1410.VIII.) Livonijos kariuomenė laivais atvyko Sembon.

PDF 104

Kadangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia prarasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Priegliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisydami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuočių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po kelerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuočiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.

PDF 185

Iš rusų šaltinių žinome, kad tais pačiais metais buvo Rusioje užkariautas Polockas, tačiau jie nieko nemini, kas buvo pasėjęs šio karo sėklą, nors rašytojai aiškiai sako, jog šis miestas gerokai anksčiau su visa sritimi buvo prijungtas prie Lietuvos. Žemaičiai, gal norėdami su kry- 1308 m e ta i žiuočiais kariauti ne savo Ž em a ičių ž y g is į Prūžemėje, o Prūsijoje, gal troksiją šdami priešą nukamuoti nuolatiniais grobikiškais antpuoliais, smarkiai nusiaubė Sembos žemę. Jų kariuomenę sudarė penki tūkstančiai vyrų, vedamų Mansto ir Sudargo: tikrai jos būtų užtekę net atvirai kovai, laiku gavus žinią apie priešo artėjimą.

PDF 124

123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino turtinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiausia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemunės kraštais.

PDF 148

Vadinasi, reikia sutikti su senovės autorių nuomone, jog tai — medžių sakai. Syvai, kurie kažkada sunkėsi iš ypatingos rūšies palmės, pradingusios senovės pasaulio revoliucijose arba augusios žuvusioje Fajetono planetoje ir su jos skeveldromis nukritusios žemėn, ypač dažnai randami prūsų Sembos pakrantėje. Ten, jūros pakrantėje, smėlėtose kalvose, kurias dengia lengvas smėlio su geležies dalelėmis sluoksnis, o po juo aptinkama juodžemio, susidariusio augalams irstant, randama milžiniškų medžių, kokių, pasak vieno gamtos tyrinėtojo, dabartinis pasaulis niekada nėra regėjęs; jų būta dažnai 80 pėdų ilgio, be šerdies, šakų, metinių augalo rievių, prisisunkusių sieros rūgšties, bet nesuakmenėjusių; prie jų nei buvo aptinkama panašių į migdolus riešutinių vaisių.

PDF 214

Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma dera laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tunmanas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2. Tačiau visų seniausia jų gyvenvietė turėtų būti prie Nemuno vagos dešinės dalies, ligi šiol vadinamos Ruse arba slaviškai Rusne, Rusnia.

PDF 217

Kvedliriburgo kronika mini prieš 1009 metus rusus ir Rusią; ji buvusi toje pačioje vietoje arba Prūsijos šiaurėje2. Adomas Bremenietis, minėdamas Prūsijos provincijas, kurias dėl nesuprantamų priežasčių vadina salomis, sako, jog Semba ribojasi su rusais, arba Rusios kraštu, kurio jis vis dėlto nepriskiria prie Prūsijos provincijų, nes tada tos žemės buvo Žemaitijos sudėtinė dalis3. Radevikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos sienas, mini Rusios problemą.

PDF 245

Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nugalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belaisviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.

PDF 104

Kadangi miestą gynė rinktinių karių įgula, apsuptis buvusi nesėkminga, ji atnešė nemažų nuostolių: čia prarasta daug be galo narsių karių, kurie tiltu per Priegliaus upę atkakliai veržėsi prie miesto vartų, nepaisydami laidomų strėlių ir iečių. Tuo žygiu atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, Mindaugas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog veltui puolęs Prūsiją, sukurstė žmones visame krašte atsimesti nuo kryžiuočių ir, pasiuntęs iš Žemaitijos į pagalbą karių, po kelerių metų vėl Prūsijoje sukėlė karą. Šitaip kryžiuočiai, įsivėlę į vidaus karą, nebegalėjo nė galvoti apie kerštą.

PDF 245

Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nugalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belaisviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino.

PDF 124

123 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją. Ypač vokiečių godumą skatino turtinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiausia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemunės kraštais.

PDF 157

O kalbėdami apie Abalo salą, geriausi ¡senovės tyrinėtojai, ir tai labiausiai įtikėtina, turi omeny šiandienę Sembą, kuri, būdama pusiasalis, dėl savo krantų, kurie aiškiai ¡skyrėsi nuo šiandienių, išties galėjo būti palaikyta sala

PDF 71

Sembos žemėje, Žiokos valsčiuje216, gyveno vienas prūsas, vardu Dargis

PDF 203

1308 viešpaties metais, švento Jurgio dieną (balandžio 23), Manstas, Sudargas ir kiti Žemaitijos kilmingieji su 5 tūkstančiais raitelių pro Noihauzą Kuršių nerijoje įsibrovė į Sembos žemę ir nusiaubė gaisrais Pavundos562 bei Rudavos valsčius

PDF 204

1311 viešpaties metais, per užgavėnes (vasario 22), Vytenis, Lietuvos karalius, su didele kariuomene, degindamas ir plėšdamas, nusiaubė Sembą ir Notangą, išžudė daug žmonių, o beveik penkis šimtus išsivarė į nelaisvę drauge su dideliu grobiu, tiesa, ir pats patyrė nuostolių, nes žuvo nemaža jo žmonių, nutolusių nuo savo kariuomenės.

PDF 59

Šešta — Semba196, kurioje [gyveno] sembai.