Tada Mozūrų kunigaikštis Konradas, kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus, vyskupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) žemės pakraštėj. Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą.
Ma tyti, jog lietuvių padedami jie išsivadavo iš svetimųjų priklausomybės ir savarankiškai, vadovaujami savo vadų arba kunigai'kštukų, įvairiais laikais ir keliais veržėsi į Rusią, Lenkiją ir Mazoviją. Taip vadų rankose buvo su kaupta turtų, nes, Mazovijos kunigaikščiui Konradui val dant, kai sykį Uchanės grafas Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus, kiek vienas jų išsipirko sumokėdamas septynis šimtus gryno sidabro grivinų, o tai yra šiandieninių lenkiškų auksinų po 22 tūkstančius 400 už kiekvieną3. Jotvingiai, nepaisy dami iš mazoviečių ir prūsų patirtų nesėkmių, gyvendami slavų Brastos kaimynystėje, 1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebro- vičius.
Tad Danielius, palikęs Neb- rą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Ru siai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2. 121 Mazovijos kunigaikštis Konradas XIII amžiaus pra džioje pasiekė Jotvingijoje didelių laimėjimų; dar prieš 1237 metus jam priklausė Drohičinas, nes tuo laiku jis perdavė šį miestą magistrui Henrikui ir jo vienuoliams, Dobrynės riteriams, kaip liudija privilegija, kurią vėliau pateiksime. Būgas jau tuomet buvo Mazovijos ir rusų žemių riba.
Pajutę tą gudai, kurie tuo pačiu laiku letgalius teriojo, palikini juos pargrįžo namo, bet tenai jau lietuvių ir žemaičių nebrado. Lygia dalia Žibuntas, arba Žibinąs, kunigaikštis lietuvių, su savo pulkais saulėlydy taip pat garbę lietuvių platino: kaipogi, perlėkęs žiebų veikumu visą Mozūriją, savo smarkybe ir narsybe visas šalis nugandino, kursai, gieždamas dar apmaudą už se nų dienų savo nelaimas, visą Kulmiją, jau lenkams vergaujančią, nuteriojo, pilis visur į dulkes išklas- tė, 250 pačių bažnyčių sugriovė ir sudegino, jau mojavo griautis į pačią buveinę Mozūrijos Plocką, bet, nebgalėdamas ant galo turtų ir gėrybių suplėš tų su savo karėj ais bepačiuižt-i, nuleido siuntinius pas Konradą, viešpatį mozūrų, su tokiu įsakymu, jog jei jis nori liuosas namuose savo gyventi, tegul atleidžia tuojau į jo abažą keletą šimtų stiprių ark lių ir apdarą kareiviams. Konradas tuomi taip nu siminė, jdg, neturėdamas nei tiek žirgų, nei apdaro, viešintiems pas save svečiams arklius atėmęs ir drabužius nudaręs, netikėliams lietuviams ir žemai čiams kuo veikesniai į abažą nusiuntė.
Lūgojant Konradui, kunigaikščiui mozūrų, ir leidžiant vyskupui Kristijonui, pradėjo tie meldžionys ir pilį Kulmo tvirtinti, kurią lietuviai buvo sugriovę.
Silezijos su vyskupais ir jo- mylistomis savo ūkės, visų pirma užėmė į savo už tarymą Kulmiją, kurios sugriautas pilis pradėjo tai syti ir stiprinti. Lūgojant Konradui, kunigaikščiui mozūrų, ir leidžiant vyskupui Kristijonui, pradėjo tie meldžionys ir pilį Kulmo tvirtinti, kurią lietuviai buvo sugriovę. Užvis Henrikas steigė tame daikte 1 V o i g t , Preus.
Konradas, kunigaikštis mozūrų, regėdamas ant kranto pragaro savo ūkę, nuo visur veizėjo jai pa šalpos, bet nei nuo artimų tautų, nei nuo brostvių Dobrynės nė kokios pagalbos nebgalėjo beviltis nei gi nuo nelaimų ir terionių savo kraštą beužtaryti.
Regis, vylės, jog brostviai Dobrynės sudraus lietuvius ir žemaičius netikėlius, dėl to gi apdovenojo tuos brostvius didžiomis liecybomis sa vo ūkė j, drausdamas alvieną už mažiausią netaiką ir abydą, jiems padarytą1. Konradas, kunigaikštis mozūrų, regėdamas ant kranto pragaro savo ūkę, nuo visur veizėjo jai pa šalpos, bet nei nuo artimų tautų, nei nuo brostvių Dobrynės nė kokios pagalbos nebgalėjo beviltis nei gi nuo nelaimų ir terionių savo kraštą beužtaryti. Tame suspaudime viena pati stipri kariauna, ūkėj jo gyvenanti ir kasdieną su netikėliais lietuviais ka riaujanti, tegalėjo juos sudrausti ir kraštą nuo te rionių ir nelaimų uždengti, bet tos nė nuo kur jis negalėjo gauti.