Grupė

Lietuvos bajorija

25 teiginiai23 įrašai42 ryšiai

Lietuvos bajorija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės sluoksnis, Vytauto laikais iškilęs kaip nauja socialinė jėga ir palaipsniui virtęs luomu. XV amžiaus pradžioje ji aktyviai dalyvavo valstybės politikoje: 1401 m. susitarimą atskiru dokumentu patvirtino Lietuvos bajorai, o jų dokumentas buvo surašytas Vilniuje. Bajorų politinė reikšmė augo ir vėliau – 1560 m. Vilniuje vykusiame Ponų Tarybos seime karalius leido jiems rinkti delegatus, sudariusius antruosius lietuvių tautos reprezentavimo rūmus. Vytauto laikais bajorija įgijo europinio nobiliteto požymių, tarp jų – herbus, ir ėmė aiškiau atsiskirti nuo kitų visuomenės sluoksnių. Jos vaidmuo neapsiribojo simboliniu statusu: tam tikromis aplinkybėmis bajorijai buvo leista sudaryti laikinąją Lietuvos vyriausybę, kuriai vadovavo grafas Soltanas ir kuri rūpinosi krašto reikalais bei kariuomenės aprūpinimu.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

1631 m. teisinio pranešimo rankraštis apie Rėkyvos dvaro bylą

Žiūrėti galerijoje

214 ## Puslapis 231 III KNYGA nų ir žmonių protus, kita vertus, jis buvo nepriimtinas kata likiškajai Lietuvos bajorijai. Despotiškas jo elgesys su kai ku riais bajorais, kai be jokių teismų užgrobdavo jų turtus, pa piktino didžiąją krašto dalį. Tuomet, kai protai jau buvo nuteikti prieš didįjį kunigaikštį, karalius Vladislovas Jogaila, gerai žinodamas, kas Lietuvoje dedasi, ir suprasdamas, jog namų karui nebus galo, kol nepavyks brolio nuo šio krašto valdžios nušalinti, nusprendė didžiuoju kunigaikščiu pakel ti Starodubo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitė Vytauto bro lį.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) · c-170870

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

Savybė	Aprašymas	Laikas / kontekstas	Šaltiniai
SudėtisŠaltinių nesutarimas	Lietuvos bajoriją sudarė bajorai iš tikrosios Lietuvos ir Žemaitijos; šaltinis ją taip pat apibūdina kaip naują socialinę jėgą. Lietuvos bajorijai priklausė katalikiškoji bajorijos dalis.	Vytautui pirmą kartą pabėgus pas Ordiną, prie jo prisidėjo nemažai bajorų iš tikrosios Lietuvos, ypač Žemaitijos. Vytauto laikais, autoriaus vertinimu, bajorija išėjo į viešąjį gyvenimą kaip nauja socialinė jėga. XV amžiaus politinių konfliktų aprašyme autorius atskirai mini katalikiškąją Lietuvos bajoriją ir jos neigiamą požiūrį į didžiojo kunigaikščio elgesį.	Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.) Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
StruktūraŠaltinių nesutarimas	Lietuvos bajorija galėjo sudaryti laikinąją Lietuvos vyriausybę, kuriai vadovavo grafas Soltanas. Lietuvos bajorai galėjo rinkti delegatus, kurie sudarė antruosius lietuvių tautos reprezentavimo rūmus.	Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą, bajorijai buvo leista sudaryti laikiną valdžią; jos priešakyje atsistojo grafas Soltanas. 1560 m. Vilniuje vykusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Tarybos seime karalius leido bajorams rinkti delegatus.	A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Tikslai	Lietuvos bajorija siekė atgaivinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją Napoleono globoje.	Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą, bajorija, pasak A. Šapokos, tuojau sujudo rūpintis didžiosios kunigaikštijos atkūrimu Napoleono globoje.	A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
VeiklaŠaltinių nesutarimas	Lietuvos bajorai prisidėjo prie Vytauto, kai jis pirmą kartą pabėgo pas Ordiną. Lietuvos bajorai patvirtino 1401 m. susitarimą atskiru dokumentu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai vykdė krašto karinę tarnybą ir šaukimo metu vyko į karą. Po Vytauto mirties Lietuvos bajorai paskelbė Švitrigailą savo valdovu.	Šaltinis nurodo, kad tuo metu prie Vytauto prisidėjo nemažai bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač Žemaitijos. 1401 m. susitarimą, be Vytauto ir Jogailos, atskirais dokumentais patvirtino Lietuvos ir Lenkijos bajorai. Šaltinyje, valdovo rašte, ši pareiga priskiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorams, kai būdavo šaukiama nereguliarioji kariuomenė. A. Šapoka teigia, kad Lietuvos bajorai tai padarė tuojau po Vytauto mirties, nieko nesiklausę.	Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.) A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-002aukstas

Pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną, Vytautas sulaukė nemažai bajorų iš tikrosios Lietuvos ir Žemaičių paramos.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Viena to priežastis, žinoma, buvo unija su Lenkija, kur aukštesniosios šlėktos (ponų) reikšmė valstybės gyvenime jau tada buvo labai didelė, o antra — prie to vedė paties Vytauto įsigalėjimo apystovos. Jį iškėlė vis dėlto visuomenės masės, ir jis negalėjo vėliau laikyti bajorų nuo savęs nuošaly. Jau pirmą kartą pabėgęs pas Ordiną Vytautas susilaukė prisidedant nemaža bajorų iš tikrosios Lietuvos ir ypač ir Žemaičių^2 ).

t-009vidutinis

Įvadinio straipsnio autorius teigia, kad neigiamas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją atitolino nuo jos kūrybos ir istorijos tyrimų supratimo.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Prie tokių žmonių galima priskirti Teodorą Narbutą. Jo epopėjinė lenkiškai parašyta „Lietuvių tautos istorija“ (toliau - LTI) tapo Lietuvos istoriografijos paminklu ir lietuvių tautos kultūriniu palikimu. Įsigalėjęs neigiamas požiūris į sulenkėjusią Lietuvos bajoriją kaip kultūrinių ir socialinių tautos vertybių išdavikę atitolindavo mus nuo literatūrinės Lietuvos bajorų kūrybos, istorijos tyrimų supratimo.

t-010vidutinis

Įvadinio straipsnio autorius XVI–XVIII a. lietuvį istorinėje Lietuvoje apibrėžia kaip bajorą, gynusį politines laisves ir Lietuvos Statuto teises.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Juk Lietuvos istorija - tai ne vien pagoniškas tikėjimas, Vytauto galybė, Simonas Daukantas ir žemaičių bajorų kultūrinis sąjūdis bei Vasario 16-osios signatarai. Istorinė Lietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, - tai lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, ukrainiečių politinio, socialinio, kultūrinio paveldo arealas. XVI-XVIII a. lietuvis - tai bajoras, stropiai ginantis savo politines laisves ir besididžiuojantis Lietuvos statuto suteiktomis teisėmis.

t-018vidutinis

Narbutas perteikia autoriaus pagyrimą Lietuvos bajorams, kurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, esą nusipelnė didžio vardo Bažnyčioje.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Autorius pateikia iškalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuogyne. Baigdamas už uolų tikėjimą pagiria Lietuvos bajorus, kurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, nusipelno didžio vardo visoje bažnyčioje. Pranašauja, kad Lenkijos ir Lietuvos tautos niekad nenukryps panašiai kaip čekai, kadangi didis valdovo tikėjimas bei valdinių prisirišimas prie sosto yra didelis šito laidas.

t-019vidutinis

Narbutas teigė, kad keli aiškiai lietuviški herbai pateko į Lenkijos herbynus veikiausiai atsikėlus juos naudojusioms šeimoms.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Vienas kitas aiškiai lietuviškas herbas įėjo į Lenkijos herbynus, tikriausiai atsikėlus šeimoms, kurios tais herbais naudojosi. Tik 1413 metais, po Lietuvos unijos su Lenkija Horodlės seime, abiejų tautų susijungimo ženklan Lenkijos bajorai suteikė savo herbus lietuvių bajorams ir įvesta herbų vienovė. Bet mes turime kalbėti apie kai kuriuos ikiunijinių laikų herbus, mūsų pastebėtus senose Lietuvos bajorų sutartyse.

t-020vidutinis

Įvadinio straipsnio autorius teigia, kad lenkiškai parašytas Narbuto veikalas išryškino lietuvių ir koroniažų etnokultūrinius skirtumus.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

T. Narbuto lenkų kalba parašytas veikalas dar labiau išryškino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ (Lenkijos gyventojų) skirtumus. „Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet mus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių reikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti, kad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.

t-021vidutinis

Narbutas aiškino, kad herbo vardas „Kiniglis“ lietuvių kalboje reiškia triušį, o ne Neseckio nurodytą kiškį.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Pavyzdžiui, „Paparona“ arba „Kiniglis“, tai reiškia ne kiškį, kaip kad pasakyta Neseckio „Herbyne“ (aiškino tik pagal piešinį ir iš lotynų kalbos išvertė žodį „Lepus“), bet triušį, nes lietuvių kalboje žodis „ Kiniglis“ būtent tą ir reiškia *. Nors pirmaujančios lietuvių giminės po Horodlės seimo naudojosi antspaudais su lenkiškais herbais, vis dėlto vargingesnį bajorai dar ilgai turėjo savo senovinius antspaudus. Juose ant sutarčių, kurias sudarinėjo bajorai vieni su kitais, net iki XVII amžiaus vidurio išlikęs labai ryškus tokių dar seno pavidalo ir seno graviravimo signečių pėdsakas.

Visi teiginiai ir įrodymai (25 teiginiai, 23 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

turėjo priklausinį:

Herbai

buvo sąjungininkas su:

Lenkijos bajorija

buvo priešas:

Sapiegos Sapiegų kariuomenė

Priešai:

Sapiegos

Priešai ←:

Sapiegos

Šaltinių sąrašas

Šaltinis	Autorius / metai	Teiginiai	Citatos ir paminėjimai
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)	—	7	5
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)	—	7	9
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)	—	6	6
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)	—	3	2
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)	—	2	1