Vilnelė

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Man atrodo, kad jei Lietuvoje buvo keletas tokių šventų vietovių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vienintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tankiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė. - • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukštinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kunigaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ryšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgyvendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Pagaliau čia, Vilniuje, šis didis karalius, nenuilstamai rūpindamasis krašto saugumu, naudodamasis jam patikėta valdžia, griežtai, bet teisingai bausdavo išdavikus ir apdovanodavo doruosius bei nusipelniusius. Vilniaus turguje 1580 metų birželio 18 dieną buvo nukirsdintas Jurgis Astikas - už klastą ir tėvynės išdavystę61. Narsiojo Kasparo Bekešo atminimas Vilniuje 1580 metais buvo pagerbtas prie jo kapo, ant kalno prie Vilnelės, pastačius apvalaus bokšto pavidalo paminklą, išlikusį iki [Vyskupo seminarijos fundacija iš vyskupo stalo dvaro, vadinamo Vozgėliškėmis [Vaisgėliškis].

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

17 ## Puslapis 34 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vilnele, ilgą laiką ji nebuvo jokio svarbaus Lietuvos regiono sostinė, mat kunigaikščiai, arba tos tautos vadai, rengdami puolimus vis gilyn į Rusią, užgrobtose šio krašto žemėse įkurdavo savo valdžios buveines. Bet labai tikėtina, kad nuo seno, iki Gedimino, kai lietuviams dar stigo drąsos būti užkariautojais, toje vietoje, kur dabar stovi Vilnius, ant kalvų, supančių Vilnios srovę, būta medinės tvirtovės6. Čia buvo pirmykštė gyvenvietė, kurios vardas paskui buvo duotas ten išaugusiam miestui, pagaliau nuo tos tvirtovės prie Vilnios palei krantą pažemiais tęsėsi trobelės iki pat Vilijos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau nėra patikimų tam įrodymu. 4 Vilnia, arba Vilnelė, anuomet, atitekėjusi iš už Plikojo kalno, bėgo pro Pilies [gatvę], per senuosius roki tų mūrus, palei Pilies vartus, paskui per mažąjį turgų ir, apsukusi lankstu pilies teritoriją, už dabartinės katedros įtekėjo į Viliją. Iš priešingos, vakarų, pusės atitekėjęs Vingrių upokšnis visiškai greta Vilnios žiočių įtekėjo į Viliją.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Suteikdamas prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems pranciškonams ir dominikonams, prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolynus ir bažnyčias, o kad krašte plistų amatai, leido naujai įkurtame mieste apsigyventi gausiems atėjūnams iš Vokietijos ir Lenkijos 9 Manome, kad Pilies kalnas senų senovėje buvo gerokai mažesnė kalva, užbaigianti virtinę kalnų, juosiančių Vilnelės vorupę, kuri seniau toje minėtosios kalvos pusėje įtekėjo į Viliją. Gediminas, statydindamas pilį karo belaisvių iš Rusios rankomis, iškasęs Vilnelei kitą vagą, kurią dabar matome, ten išraustomis žemėmis paaukštino paskuoją pilies kalvą ir gal ją iš karto visai vandeniu užtvindė, juk anuomet visas lietuvių pilis buvo stengiamasi apsupti vandeniu. Iki šiol Palenkėję tarp vietinių žmonių sklinda padavimas, esą senovės laikais iš ten eidavę į Vilnių kalnų kasti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų.