Šventaragio slėnis

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Mergelės šventė (IX.8) 374\nŠventaragio slėnys 244\nŠv.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

48\n\n## Puslapis 65\n\nI KNYGA\nStrijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi­\nčius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy­\ndami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, \npo Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi­\ndangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių \nnuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi­\nnas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia­\nkurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, \nmedžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi­\nnės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar \nVilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal­\nnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver­\ntingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto \nlaikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir \nsvetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie­\nną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir \nkunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos \nimperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Katedra, kaipo būsianti vyriausia Lietuvos bažny­ čia, kad pabrėžtų seno lietuvių tikėjimo pakeitimą naujuoju, statyta toje vietoje, kur Vilniaus lietuviai kūreno savo šventąją ugnį. Tai buvo Šventaragio slėny prie pat pilies kalno. Yra išlikęs padavimas, kad jos didysis altorius įkurtas pačioj šven­ toj ugniavietėj.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Reikš­ mingiausia jos dalis buvo šventasis Šventaragio slėnis,' rėpian­ tis pleištu įsiterpusią lanką tarp Vilijos ir Vilnelės, nuo senų senovės apaugęs ąžuolais; ten degė amžinoji ugnis - Gabija, didžiai garbinama lietuvių. Čia pat medinė šventykla, prie kurios šliejosi pagonių vaidilų būstai. Tolėliau, toje vietoje, kur dabar stovi katedra, stūksojo negrabus dievo Perkūno stabas, pastatytas ant akmeninės pakylos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Many­ čiau, kad Šventaragiu buvo vadina­ ma nuo lietuviškų žodžių Šventas Ragas - altorius, ir kartu turėjo var­ dą Swiaty-roh - nuo rusiško pavadi­ nimo šventas ragas, mat tas slėnis baigėsi tarsi žemės pleištu tarp Vili­ jos ir Vilnios upių kyšulyje [rog ru­ sų tarmėse - kyšulys, vert.], kur kiek tolėliau nuo Perkūno šventyklos se­ novėje, dar iki Gedimino, būdavo laidojami mirusiųjų pelenai. Tad ru­ siškas pavadinimas Swiaty-roh galėjo būti duetas todėl, kad Vilnius, bū­ damas gerokai arčiau prie aukštuti­ nės Lietuvos sienų, rusinu jau buvo lankytas, gal nuo pat gyvenvietės pastatymo pradžios.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ties ta\npuikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduo­\ntų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi\nkatedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą\ngal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - die­\nvaičio Perkūno garbei. Ją saugojo ir kurstė žyniai, o jų vy­\nriausiasis Krivių Krivaitis buvo pranašas, o Lietuvos kūri­\nmosi metu gal buvo paprastų ir laisvų žmonių vienas vadų\nir patriarchų.