Mykolas Glinskis

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Paskutiniai totoriai buvo išgaudyti rugpjūčio 8 d. Mūšio nugalėtojas Mykolas Glinskis triumfuodamas grįžo į Vilnių YD rugpjūčio 12 d.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Tuo pat metu Glinskis išsiuntė žvalgybinį husarų būrį, kuriam pavyko užklupti nedidelį totorių padalinį. Žuvusių totorių galvos buvo nukirstos ir atneštos į Lydą kaip savotiškas karo trofėjus. Tačiau kur kas vertingesnis buvo ten pat atvestas gyvas „liežuvis“ (taip buvo vadinami priešo žmonės, iš kurių buvo kvočiama informacija).

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai negaluojantis LDK valdovas Aleksandras. Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favorita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su totoriais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos).

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Totoriai sučiupo pono Zaberezinskio raštininką Koptį ir, nukirtę jam galvą, nešiojo pasityčiojimui pasmeigę ant ieties. Kunigaikštis Mykolas !3, matydamas su didikais ir su visa kariuomene jų tyčiojimąsi ir pajuoką, greitai įsakė visiems pulkams žengti abiem perėjimais per upę.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Dešiniojo sparno kariuomenė paskubėjusi pirmoji įveikė perėją ir atsidūrė už upės. Totoriai matė, kad lietuviai ne visi kartu keliasi per upę, patys narsiausieji iš jų tarpo puolė lietuvius ir daugelį iš to dešiniojo sparno nukovė ir vos jų nesumušė. O tada kunigaikštis Mykolas atskubėjo su kairiuoju sparnu ir, perėjęs per upę, smogė visiems totorių pulkams ir perskėlė juos į dvi dalis.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo metu popiežiaus legatas Pisonas, pasiųstas iš Romos sutaikyti Žygimantą su Vasilijumi, sustojo Vilniuje, ketindamas netrukus leistis į Maskvą, kur jo diena iš dienos laukė. Dėdamasis jo žygūnu, lenkų bajoras Trepka, mokėjęs italų bei vengrų kalbas, išvyko kelionėn, pasižadėjęs akis į akį pranešti Glinskiui karaliaus valią. Pakelėje suimtas ir siaubingai kankinamas, jis P u ik u s ištv e r m ė s p a nieko nepasakė ir neišdavė v y z d y s karaliaus jam patikėtos paslapties.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo tarpu kitas žygūnas elgėsi perdėm neatsargiai: iš jo atimtas karaliaus laiškas Glinskiui viską maskvėnams atskleidė. Vasilijus įsakė surakinti Glinskį grandinėmis ir išvežti iš stovyklos. Jį nugabeno į Viazmą, kur vyriausiasis karo vadas, mesdamas jam po kojomis grandines, teisme tarė: „Mykolai, tu gerai žinai, kiek gera tau padarė didysis kunigaikštis, kol buvai jam ištikimas.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo tarpu Glinskis suvoT ia g išk a s M y k o lo kė, jog visos jo viltys bergžG lin sk io g a la s džios ir tuščios, nes Vasilijus, žodžiu pažadėjęs jam atiduoti Smolenską ir šitaip atsilyginti už paramą, nė nesirengė to daryti. Atsimindamas, kokia sėkmė jį anksčiau lydėjusi, jis bodėjosi dabartine padėtimi, kai niekuo negalima pasitikėti; visur matydamas rusų barbariškumą, juto širdyje gailestį dėl savo veiksmų. Kiekvieną dieną krūtinę plėšė be paliovos stiprėjantis tėvynės ilgesys ir didėjo viltis, jog karalius gali viską atleisti. Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką karaliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, kuria atnešęs tėvynei tiek skausmo.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Pasiuntęs per ištikimą savo giminaitį laišką karaliui, jis nuolankiai paprašė atleidimo, pasižadėdamas ištikima tarnyba atpirkti savo nusikalstamą veiklą, kuria atnešęs tėvynei tiek skausmo. Valdovas, jau ir anksčiau karaliaus Vladislovo atkakliai raginamas nusileisti, pranešė apie viską vienam didikui. Gerai žinodamas, jog Maskvos kunigaikštis, Glinskio nebepatariamas, turės gerokai apmažinti savo užmojus, jis įsakė parašyti laišką ir karaliaus vardu ne tik pažadėti užmiršti viską, kas dėjosi praeityje, bet laiduoti visišką valdovo prielankumą ateityje.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Mirė karalius Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės. Pastarosios pergalės išgarsintas, jiems nesant, kad kokios būtų užgrobęs Didžiosios Kunigaikštystės valdžią48.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Kur kas geriau karybos meną išmanė totorių kilmės Mykolas Glinskis. Savo jaunystės metais jis karybos pagrindų išmoko Italijoje - krašte, kur tuo metu vyko svarbiausi Europos karai. Paskui keletą metų tarnavo vokiečių imperatoriaus Frydricho il dvare ir turėjo gausybę progų dalyvauti karinėse operacijose prieš fryzus, prieš Ispanijos musulmonus ir kt. Grįžęs į gimtuosius kraštus, jis ėmėsi kavalerijos reformos: 1501 m. su diplomatine misija apsilankęs Vengrijoje, iš ten jis atsinešė reikiamą pavyzdį ir ėmėsi Lietuvoje formuoti rytietiškais ginklais ginkluotus ir kovoms su turkais ypač tinkančius samdytos kavalerijos dalinius - husarus. Glinskis neblogai išmanė ir antikos karybos autoritetus, iš kurių tais laikais mokėsi naujovėms atviri Europos šalių valdovai ir jų geriausi karvedžiai.