Vasilijus primygtinai reikalavo, kad karaliaus pasiuntiniai atvyktų į Maskvą tęsti taikos derybų. Šešerių metų paliaubomis Vasilijus pasiliko Smolenską, bet atsisakė Smolensko didžiojo kunigaikščio titulo. Lietuvos metraštis Vasilijų įvardija šeštuoju Algirdo ir Julijonos Oljevnos sūnumi.
Apmalšinęs Prūsiją, karalius, tarpininkaujamas Sta\nnislovo Daugirdo, susitarė su\nT a ik o s\nd e r y b o s\nsu\nVasilijumi tęsti pradėtas tai-\nm a sk v ė n a is\nkos derybas. Vasilijus pri\nmygtinai reikalavo, kad ka\nraliaus pasiuntiniai atvyktų į Maskvą, kur jis esą leng\nviau galėsiąs tramdyti saviškius, jei šie susimanys be\nsaiko ginčytis. Šį uždavinį karalius patikėjo Petrui Kiš\nkai, Trakų vaivadai, Bogušui Bogovitinui, Lietuvos pa-\niždininkiui, ir Jonui Gornostajui, raštininkui.
Kad šitokiam tvirtini\nmui nėra jokio pagrindo, tarpininkai puikiausiai ži\nnojo. Galop ir viena, ir kita šalis sutiko su šešerių me\ntų paliaubomis šitokiomis sąlygomis: Vasilijus, pasi\nlaikydamas Smolenską, atsisako Smolensko didžiojo\nkunigaikščio titulo, o karaliaus pasiuntiniai sutinka ti\ntuluoti Maskvos didįjį kunigaikštį didžiuoju visos Ru\nsios valdovu. Kai Vasilijaus legatai patvirtino šį susi\ntarimą karaliaus bei senato\nM a sk v o s v a ld o v a s ti-\nakivaizdoje, susiderėjo, kad\ntu lu o ja m a s d id žiu o ju\npasieniuose kylantiems gin-\nv is o s R u sios v a ld o v u\nčams spręsti abi šalys pas-\nkirsiančios nepaprastus tei\nsėjus, kurie ir teis kaimynystėje gyvenančius žmones.
Didžiajai kunigaikštienei Onai 1 5 mirus, didysis ku nigaikštis Algirdas vedė Tverės didžiojo kunigaikščio dukterį, kunigaikštytę Julijoną Oljevną ia, ir su ja tu rėjo šešis sūnus1 7 . Vyriausias—Jogaila Vladislovas1 8 ; antras — Skirgaila1 9 , trečias — Švitrigaila3 0 , ketvir tas— Kaributas2 1 , penktas — Dimitrijus2 2 , Koreco ku nigaikštis 2 3 , šeštas — kunigaikštis Vasilijus 2 4 . O didžiojo kunigaikščio Algirdo broliui Kęstučiui, kuris valdė Trakus ir Žemaičių žemę, buvo šeši sū nūs2 5 .
Begalvojant apie susidariusią padėtį ir besvarstant visokiausius planus, jam kilo mintis, jog toks gabus žmogus, kaip Glinskis, galėtų padaryti tai, ko pats neįstengė pasiekti. Štai todėl ir kreipėsi į jį, prisiekdamas visais šventaisiais prijungti prie jo tė vonijos visą žemę su pilimi, jeigu šis padėsiąs mask- vėnams užimti pilį. Glinskis, nepaprastai trokšdamas šios žemės, ėmėsi uždavinio, jis sugalvojo griebtis klas tingos gudrybės: nusiuntė būrį savo slaptų žygūnų, ku rie, nešykštėdami nei dovanų, nei pažadų, įniko vi saip kurstyti įgulą, o po to ir bajorus ir galop palaužė jų ištikimybę.
Esą nemažą dingstį nesantaikai ne seniai davęs pats Vasilijus, karaliui atsiųstame laiške jo nepavadinęs Prūsijos bei Rusios kunigaikščiu; ker šydamas už nuoskaudą, karalius lyg niekur nieko ga lėtų nusiųsti kariuomenę, smarkiai sutriuškinusią vala- chus, į Maskvos kunigaikštystę. Vis dėlto karalius Žygimantas tenkinąsis laimėtais karo žygiais ir, trokš damas taikos, neketinąs skriaudos pastūmėtas grieb tis ginklo, o ryžęsis pirma išsiųsti legatus ir ištirti, ką galvojąs Vasilijus. Šis po senovei visą kaltę dėl klai dos suvertęs raštininkams, girdi, jam irgi taika berū pinti, šitai įrodęs tuo, jog nepasinaudojęs gera dings timi karui pradėti, nors žmonės, atvežę karaliaus raš tą, ir nepavadinę jo didžiuoju visos Rusios valdovu.