Aleksandras Jogailaitis

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu- 234 ## Puslapis 251 III KNYGA lėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Toksai pagrindinės valdžios nutolimas nuo sostinės galėjo turėti blogos įtakos jos gerovei. Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų matyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuolatiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sostinę.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Quem quidem vitae spiritum 368 ## Puslapis 385 IV KNYGA Vardan Viešpaties Amen. Amžinai dalykų atminčiai. Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Skelbiame visiems ir kiekvienam, norėsiančiam su šiuo raštu susipažinti. Kad mes mūsų senatorių ir žemiau surašytųjų liudytojų akivaizdoje, nors ir esame kūnu nusilpę, tačiau su sąmone ir sveiko proto, iš anksto rūpindamiesi, kad mirties galios, kurios valdžiai pagal gyvybės ir laikinumo neišvengiamus dėsnius paklūsta visa, kas sukurta, netikėtai iš šio mirties patalo ir laikinosios Didenybės šlovės nebūtume paimti, ir trokšdami, taip, kaip katalikiškajam karaliui bei aukščiausiajam kunigaikščiui, taip pat ir bet kuriam mirtingajam krikščioniui derėtų, paskutiniais mūsų karališkais nurodymais tiek siela, tiek kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pasirūpinti visomis tinkamesnėmis priemonėmis - teise, nurodymu ir raštu, įsakėme ateityje, po mūsų mirties, išpildyti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Todėl mes, Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir 1.1, kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Amžinai dalykų atminčiai. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad atsižvelgdamas į šviesiausiosios karalienės, mūsų brangiausiosios žmonos, ponios Elenos meilumą ir vedybinę ištikimybę ir norėdamas ją apdovanoti ir pradžiuginti mūsų geradarybė, jai dovanojome, užrašėme ir šiuo raštu duodame, užrašome ir dovanojame tik tam laikui, kol bus gyva, Mogiliavo pilį, stovinčią šalia Dniepro upės, su visomis žemėmis, ir kitas valdas, prie šios pilies nuo seno esančias ir jai priklausančias su žmonėmis ir jų patarnavimais bei darbais, činšais, pajamomis, mokesčiais - ar grašiais, ar medumi, rinkliavomis, dvareliais, dirvomis, laukais ir ganyklomis, gervuogių krūmais, krūmynais, miškeliais, miškais, gojais, šilais, bitynais, bebrų, laukinių žvėrių ir paukščių medžiokle, miškų aptvarais, krūmais, vandenimis, upėmis, tvenkiniais, ežerais, upeliais, upeliūkščiais, žuvingomis kūdromis, žūklavimu, malūnais ir jų produktais, apskritai, su visais priklausiniais, priedėliais ir visais priedais, kad ir kokiu vardu jie 365 ## Puslapis 382 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS et appendicibus universis, quocunque nomine aliter nuncupatis, ad expressum castellum Mobilow quomodolibet ex antiquo spectantibus; et pertinentibus, quae sunt, et in posterum quocunque ingenio, ac industria bumana fieri, et angeri possint, ita late, longe, et circumferentialiter prout ipsa bona in suis graniciebus limitata sunt, et distincta per expressum — illustrissimam Helenam Reginam Consortem nostram habendum, tenendum, utifruendum pacifice, et quiete possidendum, sicut expressum est ad tempora vitae suae.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu- 234 ## Puslapis 251 III KNYGA lėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų matyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuolatiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sostinę. Kai kurie karaliaus potvarkiai dėl prekybos ir daugybės 48 Karalienė Elena mirė Vilniuje 1513 gavusi iš vyro, 1510 metais jai skyrė metais, palaidota graikų apeigų kop- dalį Švč.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Bet, kai totoriai didele * Karalienė Elena pati savo lėšomis pastatydino atskirą namą Vilniaus pilyje, skirtą apsistoti pas ją iš Maskvos atvykstantiems bojarinams ir pasiuntiniams. Knygoje, apimančioje Lietuvos Metrikos archyvo sąrašą, apie jį yra tokia žinia: „Namui Vilniaus pilyje, kur Maskvą laiko, gerbiamas Janas Filipovičius, daktaras, kustodas ir Vilniaus kanauninkas (Jan Philipowicz Doctor Custos i Canonik Wileński), pardavė savo paveldėtą sklypą Vilniaus pilyje su mūriniu rūsiu karalienei Elenai už devyniasdešimt kapų amžina teise", Vilniuje, vasario 12-tą dieną, 12 indikte, su antspaudu. Raidė aa. 45 Stryjkowski edyc.Warsz., 1.678. 46 Aleksandras iš Balino Balinskis, Krokuvos bajoraitis nuo Olkušo, paskendęs alchemijoje, ėmė taip garsėti savo gydymo sėkme, kad, nors vargšus ir Krokuvos miestiečius veltui gelbėjęs patarimais bei vaistais, tačiau, kai ir turtingieji pradėjo prie jo skverbtis, nevengdamas prisikimšti kišenes, ėmęs nuo jų po 100 dukatų. Miechovita, Bielskis, o ypač Strijkovskis savo metraščiuose, supykę už karaliaus Aleksandro gydymą Vilniuje, kuris vos neužduso per ilgai laikomas stiprių žolių garo vonioje, savo metraščiuose vadino jį 233 ## Puslapis 250 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS banga vėl plūstelėjo į Lietuvą, karalius Aleksandras, nors ir nusilpęs, kad sutaikytų susipykusius bajorus su Glinskiu, savo numylėtiniu, ir paakintų juos atremti pagonis, pajudėjo iš Vilniaus į Lydą. Tačiau neilga buvo karaliaus viešnagė šioje pilyje, kadangi, vos dienai praėjus, pakeliui piešdami ir degindami, prie Lydos prisiartino Krymo chano sūnūs su 20 000 totorių. Kilo didelis pavojus karaliaus saugumui, tad Aleksandras, ponų patarimu, kariuomenei vadovauti pavedęs etmonui Kiškai ir kunigaikščiui Glinskiui, pats galutinai paliegęs lektikoje buvo nugabentas į Vilnių.