Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
15 teiginių15 įrašų31 ryšys
Vikipedijos įžanga
Palanga – miestas Žemaitijoje, prie Baltijos jūros, 25 km į šiaurę nuo Klaipėdos, klimatinis ir balneologinis kurortas. Administraciškai tai yra Palangos miesto savivaldybė, apimanti Palangos, Šventosios ir Būtingės gyvenvietes. Yra Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, 3 pašto skyriai (centrinis LT-00001). Miesto ekonomikos pagrindas – turizmas. Būtingėje veikia naftos terminalas.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Palanga – Lietuvos pajūrio vieta ir istorinis uostamiestis, įvairiais laikotarpiais atlikęs svarbų susisiekimo bei strateginį vaidmenį. Viduramžių karo žygiuose Livonijos kariai pasuko jos apylinkių link, tikėdamiesi rasti retesnių medžių ir lygesnį kelią smėlėtame pajūryje, tačiau lietuviai čia įrengė klastingų griovių. Vazų valdymo Lenkijoje laikais Palanga minima kaip vienas Žemaitijai priklausiusių uostamiesčių. XIX amžiaus sukilėliai planavo užimti Palangos ir Liepojos uostus, kad galėtų palaikyti ryšius su Lenkija ir kitomis paramos šalimis. Palangos reikšmę pabrėžė ir jos geografinė padėtis: Lietuvai atitekęs pajūrio ruožas nuo Palangos iki Kuršo Šventosios skėlė Ordino valstybę į dvi dalis. Su senąja Palanga siejama ir Olandiškos Skrybėlės kalvos papėdė, o netoliese, pasak istorinio pasakojimo, ant švento kalno degė Praurimės aukuro ugnis, kurią saugojo vaidilutės.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| AplinkaŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Fiziniai bruožaiŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| PaskirtisŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Infrastruktūra |
|
|
Patikrinti teiginiai
Jucevičiaus nuomone, prie Palangos gyvenę lietuviai žvejai Atrimpą vadino „Dzivsvits“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Atrimpo ženklas buvo javų pėdu uždengtas indas arba urna, pripildyta vandens, kurioje laikomas vandens žaltys. Kunigo Jucevičiaus nuomone23 24 lietuviai, gyvenantys prie Palangos, prie jūros, tai yra žvejai, Atrimpą vadina „Dzivsvits“. Tas žymu 23 Ks.
Sukilėliai planavo užimti Palangos ir Liepojos uostus.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Zigmantą Sierakauską, ginklų ir savanorių iš Londono. Sukilėliai planavo užimti Palangos ir Liepojos uostus. Turėdami savo rankose uostų kontrolę, sukilėliai tikėjosi palaikyti nuolatinius ryšius su Lenkija ir kitomis šalimis, iš kur tikėtasi paramos.
Livonijos kariai pasuko prie Baltijos jūros, tikėdamiesi apie Palangą rasti retesnių medžių ir lygesnį kelią.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tarpu miškuose, prikirtę medžių, suvertę juos kaip papuolė į krūvas, lietuviai užvertė visas praminąs, kuriomis netgi nešuliais neapsikrovę pėstininkai negalėjo prasibrauti, o juo labiau — sunkieji raiteliai. Štai todėl Livonijos kariai pasuko prie Baltijos jūros, tikėdamiesi, kad apie Palangą, smėlėtame pajūryje, bus rečiau medžių ir lygesnis kelias. Atspėję jų sumanymą, lietuvių kariai prikasė vieškelyje daugybę nedidelių griovių, padengė juos plona, nepastebima, bet žirgo neatlaikančia danga, o patys išsislapstė gretimuose miškuose.
Narbutas daro išvadą, kad ant kalno prie Palangos nuolat degė Praurimės ugnis, saugota vaidilutėmis vadintų žynių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šias smulkmenas aptarsime vėliau atskiruose straipsniuose; dabar kalbėsime apie patį šventosios ugnies garbinimą. 1. Iš straipsnio „Praurimė“ matėme, kad ugnį, degusią tos deivės aukuruose, saugojo žynės, vadintos vaidilutėmis; viena iš jų buvo Birutė; tad šitokia ugnis, nuolat kurstoma, be abejo, degė ant kalno prie Palangos.
Pasak Lietuvos metraščio, Palangoje Prūsijos ir Livonijos vokiečiai telkė kariuomenę prieš žemaičius, bet žemaičiai ją nuo kopų sumušė akmenimis.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Sekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių vietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių valdžioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš juos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, bet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis išmušė tą vokiečių kariuomenę5 . Ir kai nuo kopų vokiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jeigu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų niekam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų valdovu.
Mat ant švento kalno prie Palangos, prie Nevėžio upės, Vilniuje ir ki tose vietose būta aukurų, kuriuose degė Amžinoji ugnis, sau goma mergelių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Strijkovskis, pasakodamas apie kunigaikščio Kęstučio ir Birutės vedybas, aiškiai mini ją buvus panašia žyne, arba vestale. Mat ant švento kalno prie Palangos, prie Nevėžio upės, Vilniuje ir kitose vietose būta aukurų, kuriuose degė Amžinoji ugnis, saugoma mergelių. Jos visuotinai buvo vadinamos vaidilutėmis, lietuviškai Wejdalotenie.
Birutė (Biruta) Žemaičių didiko duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu te būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug nį netoli Palangos, ant švento kalno.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Duomenų apie tai mums paliko Strijkovskis. Birutė (Biruta) Žemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilute būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ugnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pasitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją ir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.