Aleksandras

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai negaluojantis LDK valdovas Aleksandras. Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favorita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su totoriais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

1365 m. Kęstutis, Algirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo žygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį belaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Mūšio nugalėtojas Mykolas Glinskis triumfuodamas grįžo į Vilnių YD rugpjūčio 12 d. Džiugi žinia dar spėjo pasiekti mirštantį valdovą Aleksandrą. Mengli-Girėjus, gavęs žinią apie totoriams fatališkai pasibaigusį mūšį, tuojau pat išsiuntė savo pasiuntinį į Vilnių, kuris turėjo pranešti, kad chanas labai noriai laikysis gegužės mėnesį suderėtos taikos.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Mūšio nugalėtojas Mykolas Glinskis triumfuodamas grįžo į Vilnių YD rugpjūčio 12 d. Džiugi žinia dar spėjo pasiekti mirštantį valdovą Aleksandrą. Mengli-Girėjus, gavęs žinią apie totoriams fatališkai pasibaigusį mūšį, tuojau pat išsiuntė savo pasiuntinį į Vilnių, kuris turėjo pranešti, kad chanas labai noriai laikysis gegužės mėnesį suderėtos taikos.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vėliau, 358 metais prieš Kristaus gimimą, ėmė didėti politinė įtaka karaliaus Pilypo valdomos Makedonijos, kurios galia Graikijos atžvilgiu iškilo iki tokio lygio, jog Skitijos tautos, turėjusios glaudžius ryšius su tenykščiais graikų kolonistais, pajuto nemažą įtaką. Tačiau jie pakentė tai neilgai, nes istorijoje randame prisiminimų apie skitų genčių susidūrimą su Pilypo sūnumi ir įpėdiniu Aleksandru; kaunantis Sapiriono vadovaujama kariuomenė prarado 30 000 karių1, bet buvo priversta prašyti Aleksandro taikos ir santarvės, o vėliau, kai pagarsėjo šaunus šio monarcho žygis į Aziją, skitai taip ir liko priklausomi nuo Makedonijos galybės ir buvo tolydžio puldinėjami Uždonės tautų2. 42 Taip senovės skitų genčių santvarka ir politinė įtaka IV amžiuje prieš Kristaus gimimą labai sumažėjo, o šią milžinišką genčių sąjungą sudariusios vienos gentys pasitraukė į Aziją, kitos paspruko į Europos gilumą, gaudamos kitus pavadinimus, kitokius papročius ir naują kalbą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikūrė Dobrudžos krašte prie Dunojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Trakiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės išvarytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš kurių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

To dėjęsis, Alobramdas kunigas nuėjo į Turaidą latvių mokyti ir krikštyti, kurį kraštą paskaidė į parakvijas ir Kaupo pilėj bažnyčią įkūrė. Kunigą Aleksandrą nusiuntė į Medžiapolę, kursai visus tenai ūkėsus apkrikštijo ir bažnyčią jiems įkūrė. Kunigas Danielius į Lenevaldę iškeliavo, priimtas tenai žmoniškai, ūkinykus apkrikštijo.