Santrauka
Jų dau gybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pa grindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadinto je Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa tiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal bėjo.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Jų dau gybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pa grindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadinto je Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į. | c-001 | |
| t-002 Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa tiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal bėjo. | c-002 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Jų dau gybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pa grindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadinto je Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
]* - Šitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu palyginimas su totoriais gal persū dytas, tačiau negalima būtų nugin čyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje įkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs nepriekaištinga dora, narsa ir prie raišumu savo naujai tėvynei. Jų dau gybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pa grindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadinto je Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į rytus, daug jų įsikūrė pavietuose: Lydos, Ašmenos ir Naugarduko ir iš tiesų nėra valdos, ypač pasakyti na tai apie Vilniaus, Trakų ir Nau garduko pavietus, kur iki šiolei ne būtų išlikę totorių buveinių pėdsakų pavadinimuose: Totoriškės, Totorių kapinės ir 1.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa tiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal bėjo.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
), sužadėtoji didžioji kunigaikštytė Elena, ki tų metų sausį išvažiavusi iš Maskvos, į Vilnių atvyko va sarį, lydima bojarinų: kunigaikščio Simono Rapolovskio, Mykolo Rusalkos ir Prokopo Zinovjevičiaus, jų žmonų bei daugybės kitų dvariškių, kambarinių, arklininkų ir boja rinų vaikų. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa tiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal bėjo. Tada Aleksandras šalia prašmatniose rogėse sėdin čios Elenos jojo raitas iki miesto, kur sužadėtinė, išklausiusi mišias graikų apeigų cerkvėje, buvo iškilmingai nuvesta į Šv.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |