Jų dau gybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pa grindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadinto je Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa tiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal bėjo.
]* - \nŠitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu \npalyginimas su totoriais gal persū\ndytas, tačiau negalima būtų nugin\nčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje \nįkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs \nnepriekaištinga dora, narsa ir prie\nraišumu savo naujai tėvynei. Jų dau\ngybę su visomis šeimomis į šiuos \nkraštus turėjo būti atkėlęs šaunus \npergalingas karys Vytautas; be jų pa\ngrindinės gyvenvietės prie Vokės \nupės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir \nkurie apsigyveno vietovėje, vadinto\nje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į \nrytus, daug jų įsikūrė pavietuose: \nLydos, Ašmenos ir Naugarduko ir \niš tiesų nėra valdos, ypač pasakyti\nna tai apie Vilniaus, Trakų ir Nau\ngarduko pavietus, kur iki šiolei ne\nbūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų \npavadinimuose: Totoriškės, Totorių \nkapinės ir 1.
), sužadėtoji didžioji kunigaikštytė Elena, ki\ntų metų sausį išvažiavusi iš Maskvos, į Vilnių atvyko va\nsarį, lydima bojarinų: kunigaikščio Simono Rapolovskio, \nMykolo Rusalkos ir Prokopo Zinovjevičiaus, jų žmonų bei \ndaugybės kitų dvariškių, kambarinių, arklininkų ir boja\nrinų vaikų. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo \nmiesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos \nponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa\ntiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal\nbėjo. Tada Aleksandras šalia prašmatniose rogėse sėdin\nčios Elenos jojo raitas iki miesto, kur sužadėtinė, išklausiusi \nmišias graikų apeigų cerkvėje, buvo iškilmingai nuvesta į \nŠv.