Nemėžis

PDF 246

), sužadėtoji didžioji kunigaikštytė Elena, ki­\ntų metų sausį išvažiavusi iš Maskvos, į Vilnių atvyko va­\nsarį, lydima bojarinų: kunigaikščio Simono Rapolovskio, \nMykolo Rusalkos ir Prokopo Zinovjevičiaus, jų žmonų bei \ndaugybės kitų dvariškių, kambarinių, arklininkų ir boja­\nrinų vaikų. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo \nmiesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos \nponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa­\ntiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal­\nbėjo. Tada Aleksandras šalia prašmatniose rogėse sėdin­\nčios Elenos jojo raitas iki miesto, kur sužadėtinė, išklausiusi \nmišias graikų apeigų cerkvėje, buvo iškilmingai nuvesta į \nŠv.

PDF 160

]* - \nŠitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu \npalyginimas su totoriais gal persū­\ndytas, tačiau negalima būtų nugin­\nčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje \nįkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs \nnepriekaištinga dora, narsa ir prie­\nraišumu savo naujai tėvynei. Jų dau­\ngybę su visomis šeimomis į šiuos \nkraštus turėjo būti atkėlęs šaunus \npergalingas karys Vytautas; be jų pa­\ngrindinės gyvenvietės prie Vokės \nupės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir \nkurie apsigyveno vietovėje, vadinto­\nje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į \nrytus, daug jų įsikūrė pavietuose: \nLydos, Ašmenos ir Naugarduko ir \niš tiesų nėra valdos, ypač pasakyti­\nna tai apie Vilniaus, Trakų ir Nau­\ngarduko pavietus, kur iki šiolei ne­\nbūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų \npavadinimuose: Totoriškės, Totorių \nkapinės ir 1.