Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
48 teiginiai58 įrašai25 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Vysla (lenk. Wisła, prūs. *Wīksla < *Weiksla, vok. Weichsel, lot. Vistula) – ilgiausia upė Lenkijoje. Vyslos baseinas dengia beveik du trečdalius Lenkijos teritorijos.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Vysla – reikšmingas istorinis vandens kelias ir vieta, minima karinių žygių, prekybos bei Kryžiuočių ordino ekspansijos pasakojimuose. 1231 m. Ordino magistras per Vyslą persikėlė į Kulmo žemę, pastatė Torunės pilį ir pradėjo sistemingą agresiją prieš prūsus. 1410 m. Červinske prie Vyslos susijungusios lietuvių ir lenkų pajėgos turėjo žygiuoti į Marienburgą. Vėliau upė tapo svarbiu susisiekimo ir aprūpinimo keliu: Jogaila įsakė dvidešimt laivų su grūdais plukdyti ja į Prūsijos pasienį, nors kryžiuočiai krovinį užgrobė. 1490 m. Kaunas, gindamas savo pirklių interesus, grasino neleisti Torno laivams plaukti į Nemuną, jei šie trukdys kauniečių laivybai Vysla.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Išplaukęs Vysla į jūrą, jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. Kad aisčių giminės į at- vykusius labai neskersuotų, jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais.
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Fiziniai bruožaiŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| PaskirtisŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
Brunonas išplaukė Vysla į jūrą ir priplaukė krantą Priegliaus žiotyse.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Išplaukęs Vysla į jūrą, jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. Kad aisčių giminės į atvykusius labai neskersuotų, jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais.
Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys gyveno plačioje teritorijoje nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Šis mūšis 5 tapo lemtingu lūžiu, tada kai į Lietuvą atėjo didelės permainos - ji iš žūtbutinį karą prieš visos Vakarų Europos remiamus “kryžiuočius kovojančios, krikščioniškosios Europos nepripažįstamos, bet imperinį mastą pasiekusios pagoniškos valstybės tapo svarbia krikščioniškosios Europos politine žaidėja, prisiėmusia krikščionybės gynėjos rytuose vaidmenį +X AN a! 2 ## Puslapis 19 [tuščias arba OCR neatpažino teksto] ## Puslapis 20 NUO PAGONIŠKOSIOS IKI VYTAUTO IMPERIJOS Baltų gentys Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus baltų gentys ir toliau gyveno plačioje teritorijoje - nuo maždaug Vyslos ir Dauguvos žemupių iki dabartinės Maskvos. Didžiojo tautų kraustymosi epochoje joms tekdavo gintis nuo hunų ir kitų klajoklių puldinėjimų.
Lietuvių tauta, pasak Balińskio, buvo užėmusi Baltijos pakrantę nuo Dvinos iki Vyslos.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.
Treniotos vadovaujami žemaičiai žygiuose Prūsuose pasiekdavo net Vyslą.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą, siaubdavo Kulmo apylinkes, o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. Tai buvo tik siaubiamieji, o ne užkariaujamieji žygiai.
Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos).
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
12 ## Puslapis 29 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I KNYGA LAIKAI IKI KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO NUO MIESTO ĮKŪRIMO IKI PAT KRIKŠTO PRIĖMIMO VILNIUJE 1387 METAIS Lietuvių tautos kilmė — Normanai — Senoji gyvenvietė prie Vilnios upės — Šventaragis — Vilnius tampa Gedimino miestu ir sostine — Įsikūrimas, pradinė padėtis ir miesto valdymas — Jaunučio žlugimas — Algirdas - Pranciškonų nukankinimas — Kryžiuočių puldinėjimai Algirdo laikais — Jogailos užmačios — Kova su Kęstučiu — Vilniaus miestiečių įtaka toje kovoje — Kęstučio mirtis — Vilniaus padėtis Jogailos laikais — Mūšis su kryžiuočiais prie miesto ir jo sudeginimas — Nuniokojamos Vilniaus apylinkės — Išvejami kryžiuočiai— Jogaila tampa Lenkijos karaliumi — Išvykimas į Krokuvą. Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta venedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie jų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyvenvietės.
Sventopelkas perplukdė du tūkstančius karių per Vyslą ir įsiveržė į Kulmo žemę.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
—————————————————— Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo klastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs tinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo, galėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po paskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per Vyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o visa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę drauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes, kurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis meldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo tėvonijos paniekinti“.
1231 m. Ordino magistras iš kairiojo Vyslos kranto persikėlė į Kulmo žemę, pastatė Torunės pilį ir pradėjo sistemingą agresiją prieš prūsus.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
1231 m. Ordino magistras iš lenkų jam dovanotų žemių, savo pilių kairiajame Vyslos krante, persikėlė per upę į Kulmo žemę ir pastatė Torunės pilį, prasidėjo sisteminga agresija prieš prūsus. Daug kunigaikščių iš Vokietijos ir Lenkijos talkindavo Ordinui, kuris niokojo baltiškąją Prūsiją.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 13 | 18 |
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 9 | 17 |
| Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) | — | 5 | 3 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 5 | 4 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 3 | 3 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 5 | — | 3 | 3 |
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 2 | 2 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 2 | 2 |
| Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.) | — | 2 | 2 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 2 | 2 |
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 1 | 1 |
| Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) | — | 1 | 1 |