Narbutas alanų ir graikų žodžio „arės“ reikšmę siejo su Marsu ir kildino ją iš žodžio, reiškiančio mūšį. Narbutas rašė, kad alanai, jo laikyti senaisiais kai kurių Lietuvos sričių klajokliais, burdavo iš karklo šakų. Narbuto pasakojime alanai pasitraukė į Dono aukštupį ir pavergė arba išstūmė galonus, antropofagus, melanchlenus bei neurus.
Taip galima paaiškinti tą mitologinį terminą, ir jis reikš\n„kaulinis arės“. Be abejo, senovės tautos, dar menkai išmany-\ndamos apie metalus, vietoj kertamųjų karo ginklų vartojo ašt\nrius kaulus. O graikų ir alanų arės reikšmė sutampa su Marsu,\nnuo žodžio arės - mūšis.
Beveik nežinome tautos, kuri, būdama tamsi arba nepa žindama tikrojo tikėjimo, neturėtų savų pranašavimo būdų; įvairios tautos jų prisigalvodavo įvairių. Alanai, senieji kai ku rių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajok liai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustaty tu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žy nys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiama si norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau.
Praėjus pusantro amžiaus, jie pasitraukė į Dono aukštupį ir pavergė arba išstūmė ten gyvenusias gentis: galonus, antropofagus, melanchlenus, neurus ir kt.2 Maž daug tais pačiais metais Mozė iš Chore.no** aptinka alanus Kaukazo kalnų apylinkėse. Dėl tokio alanų galybės padidėjimo; ir jų išplitimo pradėta plytinčią į šiaurę nuo sarmatą klajoklių vietovių Europos dalį vadinti Alanija. Dionyzas iš Charakso mini alanus I krikščioniškosios eros amžiuje, vadindamas juos galinga tauta, turtinga arklių ir gyvenančia į šiaurę nuo šiandienio Kimburno, Dono ir Dnepro tarpupyje; jų kaimynai buvo jiems giminingi roksolanai, arba ai anai iš Vol gos žemupio.
48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje. Tą patį tvirtina ir Ptolemėjas, aprašinėjęs tą europinę Sar matijos dalį. Jis nurodo ir konkretesnę alanų gyvenamą ją vietą, rašydamas, kad jie buvo stavanų*, t. y. tikro sios Lietuvos, kaimynystėje. Mechovita sako: „Hunų iš vyti iš Panonijos alanai užpuolė Romos respubliką, pas kui Galiją, o iš ten, kaip teigia istorikai, grįžo į lenkišką Vandaluos kraštą, kur gyveno net iki Stilikono laikų; be to, iš kai kurių stebėjimų daromos išvados, kad jie at sinešę labai daug sidabro su užrašais ir imperatoriaus Adriano atvaizdu“3. Tai neginčijamai įrodo, jog alanai beveik šimtą metų gyvenę tarp Mazovijos ir tikrosios Lie tuvos, kurios gamtines sienas sudarė Pelesos, Katros ir Jezioro upės, besidriekiančios nuo Katros vidurupio iki Pervalko, netoli Nemuno, žemiau Gardino esančio mies telio.
Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliau tojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.
1; ištraukos iš Tilemano, Muratorijaus ir kitų sudaro\nšios temos pagrindą.\n303\n\n## Puslapis 314\n\n317\nKaringoms, nesvetingų italų pavydo ir Oresto griež\ntumo išgąsdintoms gentims nieko daugiau nereikėjo; 476\nmetų pradžioje visi alanai, turcilingai, gepidai, skiriai,\nherulai paskelbė Odoakrą savo vadu jr karaliumi. Sis\nnaujasis vadas tuojau pat išskubėjo iš Panonijos, vesda\nmas gausius būrius.