Alanai

PDF 96

Taip galima paaiškinti tą mitologinį terminą, ir jis reikš\n„kaulinis arės“. Be abejo, senovės tautos, dar menkai išmany-\ndamos apie metalus, vietoj kertamųjų karo ginklų vartojo ašt­\nrius kaulus. O graikų ir alanų arės reikšmė sutampa su Marsu,\nnuo žodžio arės - mūšis.

PDF 303

Beveik nežinome tautos, kuri, būdama tamsi arba nepa­ žindama tikrojo tikėjimo, neturėtų savų pranašavimo būdų; įvairios tautos jų prisigalvodavo įvairių. Alanai, senieji kai ku­ rių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajok­ liai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustaty­ tu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žy­ nys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiama­ si norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau.

PDF 62

Praėjus pusantro amžiaus, jie pasitraukė į Dono aukštupį ir pavergė arba išstūmė ten gyvenusias gentis: galonus, antropofagus, melanchlenus, neurus ir kt.2 Maž­ daug tais pačiais metais Mozė iš Chore.no** aptinka alanus Kaukazo kalnų apylinkėse. Dėl tokio alanų galybės padidėjimo; ir jų išplitimo pradėta plytinčią į šiaurę nuo sarmatą klajoklių vietovių Europos dalį vadinti Alanija. Dionyzas iš Charakso mini alanus I krikščioniškosios eros amžiuje, vadindamas juos galinga tauta, turtinga arklių ir gyvenančia į šiaurę nuo šiandienio Kimburno, Dono ir Dnepro tarpupyje; jų kaimynai buvo jiems giminingi roksolanai, arba ai anai iš Vol gos žemupio.

PDF 63

48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje. Tą patį tvirtina ir Ptolemėjas, aprašinėjęs tą europinę Sar­ matijos dalį. Jis nurodo ir konkretesnę alanų gyvenamą­ ją vietą, rašydamas, kad jie buvo stavanų*, t. y. tikro­ sios Lietuvos, kaimynystėje. Mechovita sako: „Hunų iš­ vyti iš Panonijos alanai užpuolė Romos respubliką, pas­ kui Galiją, o iš ten, kaip teigia istorikai, grįžo į lenkišką Vandaluos kraštą, kur gyveno net iki Stilikono laikų; be to, iš kai kurių stebėjimų daromos išvados, kad jie at­ sinešę labai daug sidabro su užrašais ir imperatoriaus Adriano atvaizdu“3. Tai neginčijamai įrodo, jog alanai beveik šimtą metų gyvenę tarp Mazovijos ir tikrosios Lie­ tuvos, kurios gamtines sienas sudarė Pelesos, Katros ir Jezioro upės, besidriekiančios nuo Katros vidurupio iki Pervalko, netoli Nemuno, žemiau Gardino esančio mies­ telio.

PDF 168

Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliau­ tojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.

PDF 314

1; ištraukos iš Tilemano, Muratorijaus ir kitų sudaro\nšios temos pagrindą.\n303\n\n## Puslapis 314\n\n317\nKaringoms, nesvetingų italų pavydo ir Oresto griež­\ntumo išgąsdintoms gentims nieko daugiau nereikėjo; 476\nmetų pradžioje visi alanai, turcilingai, gepidai, skiriai,\nherulai paskelbė Odoakrą savo vadu jr karaliumi. Sis\nnaujasis vadas tuojau pat išskubėjo iš Panonijos, vesda­\nmas gausius būrius.

PDF 57

Gal, palikę Italiją, šia kryptimi pasuko tie, kurie no­ rėjo išvengti savo likimo, o gal tie, kurie nugalėjusių priešų buvo paskelbti už įstatymo ribų; nieku būdu negaliu patikėti, kad čia būtų atvykę atsitiktiniai pasi­ klydėliai. Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose ka­ ro tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pa­ galiau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būti­ nybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką se­ noliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų.