Siek tiek labiau venedų reikalus aiškina Tacitas 46 skyriuje1. Jis sako, kad jie nepriklauso nei sarmatams, nei germanams, turi daug žemių, vakaruose teka Vysla; jų kaimynai — estai bei gitonai (§§ 66—80), šiaurėje — finai, pietuose — peucinai, o rytuose yra nežinomos sritys. Jie stato namus, gyvena kolonijomis, užsiima žemdirbyste, prekyba, pernicitate gaudent, turi pėstininkų kariuomenę; jų gyvenimo būdas visiškai skiriasi nuo sarmatų klajoklių.
Negalime neatsakyti į dar vieną gerbiamo švedų senovės tyrinėtojo prielaidą, neva finai taip pat buvę pirmykštės lietuvių tautos sudėtinė dalis, nes kažkur autorius 1 Untersuchungen iiber die alte Gesch. einiger nordisch. Volker, elc. 2 Remiantis stebėjimais, kurie buvo padaryti kunigo Jordano memuaruose (Rubon. T. V. S. 241), buvo išspausdintas straipsnis, kur kalbamu, jog Padauguvys, t. y. Infliantai, gimtąja kalba, latviškai, buvo vadinami Widdu-zemme, Vidurinysis kraštas. Pasak Sfenderio žodyno (1761 metų leidimas. P. 178), Widdas reiškia pietus, pietų melą. Lietuviškai beveik lygiai taip pat. Kunigo Sirvydo žodyne (P. 86!) yra žodis widuris. Taigi, archetipas — Viclivaviorum. Galbūt tai priklausė kokiai nors tarpinei lietuvių ir variagų tautai, nes būtent tai byloja tas posakis*. 245 aptiko kaimo pavadinimą Kiligundus1, tokį patį kaip estų; tai jam davė dingstį daryti išvadą, kad latviai kilę iš suomių