Vilniaus vyskupija būtų metropolija. Tokiems Vytauto planams stojo skersai kelio lenkai. Jų Gniezno metropolijai priklausė Vilniaus vyskupija, o Lvovo arkivyskupas, kuris jau turėjo savo valdžioj Vladimiro vyskupiją, galėjo dar tikėtis gauti ir Žemaičius, nes jis, kaip Konstancijos susirinkimo įgaliotinis, prisidėjo prie Žemaičių vyskupijos įkūrimo.
Jų Gniezno metropolijai priklausė Vilniaus vyskupija, o Lvovo arkivyskupas, kuris jau turėjo savo valdžioj Vladimiro vyskupiją, galėjo dar tikėtis gauti ir Žemaičius, nes jis, kaip Konstancijos susirinkimo įgaliotinis, prisidėjo prie Žemaičių vyskupijos įkūrimo. Be to, Vytauto noras atimti iš jo Vladimiro vyskupiją buvo sujungtas su ginču dėl Volynijos žemių, kur ta vyskupija buvo įkurta.
Dar 1392 m. pavasarį niekas negalėjo įspėti tokio Jogailos pasikeitimo politikoj, nes dar tų pačių metų bal. 16 d. išdavė Lvove privilegiją, kuri taip pat, kaip ir N. Korčino aktas, stojo skersai kelio Vytauto siekimams Lietuvoj, ypač buvo aiškiai atkreipta prieš jo pretenzijas į Lucką^1 ).
Poznanė dar anksčiau už Krokuvą - 1253 metais, Sandomiras - vėliau, 1286 metais, o Liublinas Vladislavo Loketkos laikais -1317 metais, ėmė tvarkytis pagal vokiečių miestų teises. Panašiai ir Varšuva, įkurta 1251 metais, o Lvovas po jos - 1280 metais, pastatydintas Leono, Darnios iš Haličo sūnaus. Išsilaisvinę nuo nepakeliamos kašteliono valdžios, Lenkijos miestai, sykiu su teutonų teise suvieniję atleidimą nuo įvairių duoklių ir krašto teisės prievolių, savo pačių teisėtvarką ir atskirą miesto valdymą, jau buvo galingi ir reikšmingi vietinės civilizacijos požiūriu.
Vytautas priėmė Jogailą, kaip V y ta u to dosniai apdera priimti karalių, o po ked o v a n o ja m a s lių dienų pastarojo viešnagės padovanojo skubančiam Krokuvon į karalienės laidotuves valdovui, be gausybės kitų dovanų, dvidešimt tūkstančių čekiškųjų markių, šimtą grynakraujų žirgų, keturias dešimtis iš sabalo kailio siūtų drabužių ir šimtą persiškųjų apsiaustų, išsiuvinėtų aukso siūlais. S k ita i n io k o ja R usią Tuo metu sugrįžo iš bažnytinio suvažiavimo pasiuntiniai, taip sutvarkę reikalus, kaip norėjo karalius, be to, parsivežu laišką, kuriuo Lvovo arkivyskupui ir Vilniaus vyskupui patikėta uždavinys įsteigti Žemaičių vyskupystę. Vis dėlto šį reikalą teko atidėti, nes dėl kryžiuočių, kaip rašo kai kurie metraštininkai, atsirado visai netikėtų ir didelių kliūčių.
Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija, tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną. Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus karas su Turkais, kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. Lenkams, netvarkingai kariaujantiems, karas labai nesisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes.
17 Kazimieras su sūnumis Albertu ir Aleksandru išvyko iš Krokuvos 1485.V.18. bet ne su visos Lenkijos pajėgomis, o su Mažosios Lenkijos savanoriais ir algininkais. Su jais liepos 9 d. atvyko j Lvovą, kur buvo sušaukta Rusų vaivadijos ir Podolės bajorų kariuomenė.
34 Kazimieras grjžo | Lvovu 1485 m. spalio mėn. pradžioje ir buvo ten tarp spalio II Ir 25 d., o toliau Iki 1485 m. pabaigos buvo Sandomire (XI.4— 13) Ir Petrakavo seime (XII. 1 —3) 35 Visos šios past ra i Įlo s chronologija netiksli.