Kazimieras Jogailaitis

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Kadangi pilietinis karas po Vytauto Didžiojo mirties ir žiauri Žygimanto valdžia buvo Vilniaus miesto valdžios sluoksniuose sukėlę chaosą, nuskurdinę ir palikę be gyventojų miestą, beveik galutinai sugriovę Magdeburgo teisių galią, todėl Kazimieras, įsigilinęs į apgailėtiną savo sostinės būklę, privalėjo atnaujinti anksčiau nustatytą tvarką. Reikšminga jo privilegija, 1441 metais išleista Brastoje, prikėlė Vilniui Magdeburgo teises, nustatė Vilniui du didžiuosius prekymečius, o kas savaitę - įprastus turgus, garantavo miestui didesnes pajamas, dovanodamas jam nemažą žemės plotą, nusidriekusį išilgai miesto sienos palei Viliją, o skersai - nuo Lukiškių priemiesčio iki Velnio, šiandien vadinamo Tauro, kalno30. Vilniaus vaitai ta pačia privilegija įgijo didelę valdžią ir jų aukštai padėčiai būtiną au­ 29 Žr.

Šaltinis: Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)

Teisėjas, narpliojantis šituos Kauno ir Dancigo ginčus, buvo valdovas Kazimieras Jogailaitis. Per paskutinius valdymo dešimtmečius jam teko ne kartą nagrinėti abiejų miestų skundus, jų įrodymus, pageidavimus. 1468 m. Kazimieras Jogailaitis paskyrė susiėjimą Trakuose, apie 1470 m. suteikė nuostatus Hanzos kontorai Kaune, 1480 m. Kaunui nurodė laikytis savo teisės, 1481 m., paskui kelis kartus 1483, 1488 ir 1492 m., Kauno ir Dancigo ginčą sprendė kartu su Lietuvos ponų taryba.

Šaltinis: Lituanistika-3-Kazimiero-Jogailaicio-dvaras

Valdovas turėjo pasirodyti savo valdiniams, išklausyti jų skundus, teisti už jų nusikaltimus, spręsti jų ginčus, pelnyti jų palankumą. Kazimieras pirmaisiais savo karaliavimo metais, iki Trylikos metų karo su Vokiečių ordinu pradžios, didžiąsias šventes (taip pat ir medžioklės sezonus) leisdavo savo gimtinėje - Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau vėliau jam teko daugiau dėmesio skirti Karūnos reikalams, nors jis niekada nepamiršo LDK politikos. 1469 m., praleidęs Kalėdų šventes Gardine bei apsilankęs Vilniuje ir Trakuose, karalius kartu su karaliene ir „vos ne visa Lietuvos diduomene" apvažiavo Polocką, Vitebską ir Smolenską, pirmą sykį po beveik šešiolikos metų apsilankė šiose svarbiose Lietuvos Rusios kunigaikštystėse 6.

Šaltinis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos: didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a.

Ilgo Kazimiero viešpatavimo laikais brendusios pamainos valdymo sistemoje, kurias sukėlė nuolatinio valdovo rezidavimo Lietuvoje stygius ir tolesnė institucionalizacijos šalyje pažanga, pasireiškė Aleksandro, o ypač Žygimanto Senojo valdymo metu.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Lenkams prieštaraujant, lietuviai nė nemanė garsinti savo sumanymo, bijodami tuo būdu pakenkti kunigaikščiui ir valstybei. Štai todėl jie sumanė pasinaudoti lenkų lengvapėdiškumu, nors pastarieji tikėjosi iš jų visai ko kito: lietuvių N o rs len k a i p riešin a si, p a k e lia m a s V iln iu je L ietu vo s d id žiu o ju k u n igaikščiu 470 ## Puslapis 469 luomai nulydėjo Kazimierą į šv. Stanislovo katedrą, ir čia maršalas jį paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o Vilniaus vyskupas su įprastinėmis apeigomis pakėlė į sostą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat prieš jį kovojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos mažindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smolensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigaikštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, nepasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio apginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo žinią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus valdžios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mažai tesutramdė užsispyrėlius ir Josifo, Kijevo metropolito, pavyzdys bei rūpestis, ir Nifono, Konstantinopolio p a triarcho, tais metais išleistas laiškas, kuris rimčių rimčiausiai ragino visus rusus tvirtai laikytis tos tikėjimo santarvės, dėl kurios sutarė Rytų imperatorius Jonas Paleologas, K on stantinopolio patriarchas Juozapas bei kiti to meto Graikijos patriarchai ir valdovai, dalyvavę Florencijos suvažiavime. Dėl šių priežasčių Seversko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Maskvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotestuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos. 53S Tiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir atkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs laišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbrachtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nugalėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug žalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketindamas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pralaimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Palengva kilo nepasitenkinimas ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat prieš jį kovojo galybė žmonių, kurie, jo galva, ilgai nejus jokių nuostolių ir dėl to atkakliai veršis į priekį, nuolatos mažindami apgulos žiedą. Išvykus Andriui, paprasti Smolensko žmonės, užėmę pilį, nustūmė į Dneprą maršalą Petriką, o Andrejų Dimitrijevičių, Dorogobužo kunigaikštį, paskyrė Smolensko seniūnu, tačiau netrukus, nepasitikėdami šio jėgomis ir bijodami bausmės už maišto sukėlimą, pradėjo dairytis kito viršininko, galinčio apginti nuo valdovo, susimaniusio keršyti. Mat jie gavo žinią, kad bajorai, nenorėdami pripažinti Andrejaus valdžios, išsiuntė žygūnus ir paprašė Kazimierą kariuomenės.