Volynė

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Gedimino Lietuva, matyt, susitarusi su Vladislovu Łokietka, 1323 m. pabaigoje — 1324 m. pradžioje, puldama Aukso ordai pavaldžią Volynę, užėmė Bresto žemę, arba Palenkę (Brestą, Kamenecą, Kobriną, Melniką, Drohičiną).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

organizavo didžiulį kryžiaus žygį į Prūsiją, kuriame dalyvavo „vokiečiai, čekai, moravai, danai, lenkai, pamarėnai“23, Živinbudo, reikia manyti, valdoma priešmindauginė Lietuva (susijungusi su Žemaitija) 1219 m. sudarė sutartį su Volyne24, nes kilo pavojus Lietuvai, greičiausiai siekta apginti ir prūsų kraštą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pilys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasidavė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau užkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio. Šitaip ilgainiui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėkmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kęstutis mėgino sutrukdyti, tačiau, du K a zim ie ra s, L e n k ijo s kartus saugos karių atremk a ra liu s, a tim a iš Jietas, galop išsižadėjo šio sutu v ių R u sią manymo. Tais pačiais metais Kazimieras, Lenkijos karalius, pasinaudojęs proga, jog lietuviai įsitraukė į karą su kryžiuočiais, atėmė iš jų rusų valdas išvijęs iš Volynės Algirdo brolį Liubartą. Mat, nors visą Belzo kunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podolės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė Volynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga, kad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos karalius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti vietininkai.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Atvykęs į Lenkiją, jis sukvieIšsiskiisto Lucko sutė Korčine seimą, norėdamas, važiavimo dalyviai kad karalystės luomai nuspręstų, kaip dera priešintis nesaikingiems Vytauto potroškiams. Karaliui išvykus, ir imperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klausimus, nebedrįso ilgiau čia užtrukti ir patraukė tiesiai iš Volynės į Vengriją. Išvykstančiam Vytautas davė galybę dovanų pridėjęs ir Vilniaus įkūrėjo Gedimino nukauto tauro garsųjį ragą, išmoningai papuoštą auksu bei brangakmeniais.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Rugsėjo pabaigoje luomai susirinko Vilniuje į seimą, kuriame karalius pareikalavo, kad liautųsi pavojingai kivirčijęsi Trakų vaivada Mikalojus Radvila ir Vitebsko Stanislovas Kiška, nes gerai žinojo, kad niekas taip nekenkia visuomenės reikalams, kaip asmeniniai atskirų didikų nesutarimai. Į seimą atvyko ir lenkų atstovai, kurie senato bei bajorų akivaizdoje rimčių rimčiausiai pareikalavo, kad, atidavus Lenkijos karalystei Palenkę, Volynę, Kijevo ir Seversko žemes, būtų vieną kartą sudaryta galutinė lenkų ir lietuvių sąjunga, vadinamoji unija. Jie vis dėlto nieko nepešė, nes lietuviai tiesiai atrėžė, jog Lenkija neturinti jokių teisių į tas žemes.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Važiuodamas per Rūdininkų girią7 , jis toje girioje susidūrė su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru ir žemai nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, ir ėmė prašyti malonės; kunigaikštis Kazimieras pažadėjo suteiksiąs jam savo malonę ir paliksiąs jam jo tėvoniją 7 . O paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko į Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, didžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Didžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės. Būnant Kazimierui Vilniuje, Drohičino ir Melniko seniūnu buvo Jurgis Nosuta 8 , paskirtas dar Žygimanto.