Petras Goštautas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Čia pirmiausia Petras Goštautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bučiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pasikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tverės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją dievaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiausia mūsų lietuvių tauta Dievui nusilenkė, kai anuomet Šv. Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais senosios bažnyčios duris, kurią pats Goštautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į rytus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Petras Goštautas 1366 metais iš Mazovijos atsikvietė pas kunigaikštį Ziemovitą buvusius trisdešimt šešis šios vienuolijos brolius, kuriems paruošė buveinę toje pačioje vietoje, kur ir dabar Vilniuje matome jų vienuolyną prie Mergelės Marijos, Smėlynėje, ten ir mūrinė bažnyčia buvo pastatyta. Tas Goštautas buvo ne tik katalikų misijos fundatorius, bet ir jos narys: vilkosi vienuolio abitą ir netrukus K rokuvoje buvo įšventintas.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Neilgai trukus, didysis kunigaikštis Algirdas davė Petrui Goštautui Vilnių. Būdamas Vilniaus vaivada \ didžiajam kunigaikščiui Algirdui leidus, jis pirmą kartą parsikvietė iš Lenkijos 14 vienuolių

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Algirdas viešai nubaudė to žiauraus poelgio vadeivas ir liepė paskelbti visame krašte valią nevaržomiems gyventi visiems krikščionių vienuoliams ir laisvę išpažinti savo tikėjimą. Šis netikėtas ir liūdnas įvykis nė kiek neatšaldė Goštauto uolumo. Nukankintuosius palaidojęs, tos pačios regulos vienuolių vėlei atkvietė iš Lenkijos, ir gal dėl to, kad jų buveinė buvo liaudies sugriauta ir su ja siejosi liūdni atminimai, gal dėl saugumo, mūrinę bažnyčią ir vienuolyną pastatydino naujoje vietoje, savo naujų medinių rūmų teritorijoje, netoli nuo Vingrių šaltinių, Smėlynėje, ir pavadino Mergelės Marijos vardu20.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Algirdas viešai nubaudė to žiauraus poelgio vadeivas ir liepė paskelbti visame krašte valią nevaržomiems gyventi visiems krikščionių vienuoliams ir laisvę išpažinti savo tikėjimą. Šis netikėtas ir liūdnas įvykis nė kiek neatšaldė Goštauto uolumo. Nukankintuosius palaidojęs, tos pačios regulos vienuolių vėlei atkvietė iš Lenkijos, ir gal dėl to, kad jų buveinė buvo liaudies sugriauta ir su ja siejosi liūdni atminimai, gal dėl saugumo, mūrinę bažnyčią ir vienuolyną pastatydino naujoje vietoje, savo naujų medinių rūmų teritorijoje, netoli nuo Vingrių šaltinių, Smėlynėje, ir pavadino Mergelės Marijos vardu20.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Vienas būrelis iš septynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikštę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti, tuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes Kristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septynių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės vadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo stataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vilnią. Šventus nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė surasti ir palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį. Sugrįžęs iš Maskvos žygio, Algirdas, gal paskatintas nepaprastai žiauraus nusikaltimo, gal dėl to, kad dabar palankiau nei V iln ie č ia i n u bau džiaanksčiau žiūrėjo į krikščiom i už k rik šč io n y b ė s nis, o gal Goštauto sukurstysk e lb ė jų n u žu d ym ą tas, įsakė ištardyti bruzdėjimo vadovus.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ne kartą jau minoritai, apaštalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo pranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atvertimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Tačiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, valdovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) globa ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę įtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną Bučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir 18 Wremiennik Sofijski, p.