Vieta

Sūduva

20 teiginių22 įrašai33 ryšiai

Vikipedijos įžanga

Suvalkija (Sūduva) – Lietuvos etnografinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės apskritį – Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno apskrities Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis). XIX a. pab. vakarinėje regiono dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.

Šaltinis: Vikipedija

Pagal publikuotus šaltinius

Jis skelbė, jog Žemaičių kraštas ir Sūduva, taip pat ir keli lenkų pasienio punktai (Drezdenka ir Santoko pilis Dobrine), turį priklausyti kryžiuočiams. Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją. Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį — į vakarus nuo Raudonės įtakos į Nemuną iki Klaipėdos^12.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

KonradasKonradas iš Tirbergo JaunesnysisMangoldas [iš Šternbergo]Martynas iš GolinoUlrichas BajerisJotvingiaiKryžiuočių ordinasLivonijos ordinasPrūsaiSūduviai-jotvingiaiVokiečiaiŽemaičiaiLietuvaMėrūniškisPrūsijaPskovasMonetosSūduva

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

SavybėAprašymasLaikas / kontekstasŠaltiniai
Infrastruktūra
  • Sūduva turėjo gana daug įtvirtintų pilių.
  • Teodoro Narbuto aprašymas; nurodoma istorinė Sūduvos būklė.
Aplinka
  • Kryžiuočiams valdant, Sūduva tapo dykra, kurios buvimo pėdsakų buvo vos randama.
  • Teodoro Narbuto vertinimas apie Sūduvą kryžiuočių valdymo laikotarpiu.

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-001aukstas

Petro iš Dusburgo kronikoje Sūduva minima kaip viena iš vienuolikos Prūsijos žemės dalių.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.
t-002aukstas

Dabartinės Suvalkų apylinkės, įskaitant Vygrių ežeryną, buvo centrinė jotvingių arba sūduvių teritorijos dalis.

Įrodymai (1)
t-006aukstas

Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Po tiek ilgų ginčų ir ginkluotų konfliktų pagaliau buvo sutarta siena, kuri nuostabiu būdu, nežiūrint įvairių mėginimų ją pakeisti, patvariai išsilaikė penkis šimtmečius. Lietuvai atiteko žymi dalis Žemaičių ir Sūduvos dykros, o Lenkija gavo Niešavos kraštą. Melno dokumente sienų nebuvo galima tiksliai išvesti, nes jos ėjo daugiausia per dykras bei miškų plotus be gyvenviečių.
t-003vidutinis

Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį nuo Raudonės įtekėjimo į Nemuną iki Klaipėdos.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Ordinas turėjo tuojau paimti vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį — į vakarus nuo Raudonės įtakos į Nemuną iki Klaipėdos^12. Visa kita Žemaičių ir Sūduvos dalis iki Nemuno turėjo atitekti ordinui po pusbrolių mirties. Zigmantas nepripažino nė Lenkijos teisių į ginčijamą Kulmą ir Pamarį.
t-004vidutinis

Melno sutartimi Lietuva iš Sūduvos girių laimėjo daugiau, negu Vytautas buvo užleidęs Ordinui Salyno taika 1398 metais.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Bet Melno sutartimi iš Sūduvos girių Lietuva laimėjo nepalyginamai daugiau negu Vytautas buvo ordinui užleidęs Salyno taika (1398). Senoje jotvingių žemėje siena ėjo pradedant nuo « Akmenų Brastos » (« Kamienny Brod ») Luko (Lycko) aukštupyje, aukščiau Grajevo ir Točilovo ežerų.
t-005vidutinis

Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Tad jie stengėsi dešiniajame Nemuno žemupio krante (nuo Nevėžio) sau pasilaikyti plačią girios juostą. Ordinas primygtinai savinosi visą didžiąją Sūduvos dykrą, persimetusią į Nemuno dešiniąją pusę ir nusidriekusią per visą vakarų Žemaitiją. Tuoj po Torno taikos Vytautas ėmė reikalauti, kad į Žemaitijos ribas butų pripažintos dešiniojo Nemuno kranto girios su ordino pilimis žemupyje.
t-007vidutinis

Melno sutartimi Lietuva iš Sūduvos girių laimėjo daugiau, negu Vytautas buvo užleidęs Ordinui Salyno taika.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Bet Melno sutartimi iš Sūduvos girių Lietuva laimėjo nepalyginamai daugiau negu Vytautas buvo ordinui užleidęs Salyno taika (1398). Senoje jotvingių žemėje siena ėjo pradedant nuo « Akmenų Brastos » (« Kamienny Brod ») Luko (Lycko) aukštupyje, aukščiau Grajevo ir Točilovo ežerų.
Visi teiginiai ir įrodymai (20 teiginiai, 22 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

Šaltinių sąrašas

ŠaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)—710
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)—56
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)—54
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4—22