Sūduviai-jotvingiai Dusburgiečio pasakojime rodomi kaip galinga vakarinių baltų gentis, veikianti tiek savarankiškai, tiek drauge su lietuviais ir prūsais. Šiame šaltinyje Sūduvos vardas tiesiogiai siejamas su sūduvių, arba jotvingių, kraštu.
Priešiškuose lietuviams\nšaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo\nmetu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė\nOrdino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai\nsutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123).
Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai\nsutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259—\n1263 m.
Sūduviai, subūrę dar didesnę kariuomenę, atžygiavo prie Vartenbergo pilies ir po ilgų bei atkaklių antpuolių, kuriems broliai kiek galėdami priešinosi, ją sudegino, iki pamatų sunaikino, nužudė du brolius su visa šeimyna, taip po šiai dienai ši pilis ir liko apleista. 160 (155).
Dešimta — Galinda200, kurioje 199 D.— Sudowia, in qua Sudowite, Jer.— Sudowen. Dusburgietis šiuo kraštovardžiu vadina sūduvių, arba jotvingių, gyvenamą kraštą XIII a.
Apie sūduvių pabėgimą Tuo pat metu sūduviai, norėdami atkeršyti už tai, kas aukščiau minėta, įsibrovė su palyginti nedidele kariuomene į Notangos žemę ir, apiplėšę nežymią jos dalį, pasitraukė. Broliai, smarkiai juos persekioję su savo ginklanešiais, daug jų nukovė ar mirtinai sužeidė, o kiti gėdingai pabėgo. 201 (196).
Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.
Apie tai, kaip buvo nusiaubtas Kimenavos valsčius Sūduvos žemėje Brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, ir daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais raitelių įsiveržė į Sūduvos žemę ir nusiaubė tą jos valsčių, kuris vadinamas Kimenava488; neskaitant galybės užmuštųjų, jie išsivarė su savimi tūkstantį belaisvių ir išsigabeno galybę kitokio grobio. Kitą dieną, kai brolių kariuomenė atsitraukdama priėjo mišką, vardu Vinsas489, juos pasivijo trys tūkstančiai rinktinių sūduvių vyrų, kuriuos broliai su saviškiais drąsiai užpuolė, daugybę nukovė ir mirtinai sužeidė, o kitus nuvijo iki įeigos į jų žemę. Šiose kautynėse brolių kariuomenė neteko šešių vyrų, kritusių kovoje, visi kiti sveiki sugrįžo atgal.