Sūduviai-jotvingiai

PDF 11

Priešiškuose lietuviams\nšaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo\nmetu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė\nOrdino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai\nsutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123).

PDF 11

Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai\nsutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259—\n1263 m.

PDF 168

Apie tai, kaip brolis Liudvikas iš Libencelės pirmą kartą pakliuvo į nelaisvę\n\n Brolis Liudvikas iš Libencelės, kilmingas vyras ir iš jaunų dienų įgudęs kariauti, savo\ngyvenime, kaip vėliau matysime, padarė nuostabių žygdarbių. Jį, paimtą į nelaisvę,\natidavė Skomantui, kuris jį labai pamėgo, nes šis buvo toks pat drąsus, kaip ir jis pats,\ntodėl kartą jį, belaisvį, nusivedė ten, kur Sūduvos žemės galingesnieji buvo susirinkę\npuotauti. Per šią puotą vienas kilmingas ir galingas vyras didžiai išerzino brolį Liudviką,\nbe paliovos jį užgauliodamas bei plūsdamas.

PDF 143

Sūduviai, subūrę dar didesnę kariuomenę, atžygiavo prie Vartenbergo pilies ir po ilgų bei atkaklių antpuolių, kuriems broliai kiek galėdami priešinosi, ją sudegino, iki pamatų sunaikino, nužudė du brolius su visa šeimyna, taip po šiai dienai ši pilis ir liko apleista. 160 (155).

PDF 142

Vieną\nsekmadienį, kai aplinkinių kaimų žmonės linksminosi ir šoko, iš Sūduvos juos netikėtai\nužgriuvo kariuomenė, kuri visus šiuos žmones išžudė, o moteris ir vaikus išsivarė į\nnelaisvę.\n\n 435 Vartenbergo pilies, sūduvių sudegintos ir iki pat kronikos rašymo metų\nneatstatytos (III, 159), ieškoma Kulmo žemės šiaurės rytuose, kur XIII a.

PDF 61

Dešimta — Galinda200, kurioje 199 D.— Sudowia, in qua Sudowite, Jer.— Sudowen. Dusburgietis šiuo kraštovardžiu vadina sūduvių, arba jotvingių, gyvenamą kraštą XIII a.

PDF 163

Apie sūduvių pabėgimą Tuo pat metu sūduviai, norėdami atkeršyti už tai, kas aukščiau minėta, įsibrovė su palyginti nedidele kariuomene į Notangos žemę ir, apiplėšę nežymią jos dalį, pasitraukė. Broliai, smarkiai juos persekioję su savo ginklanešiais, daug jų nukovė ar mirtinai sužeidė, o kiti gėdingai pabėgo. 201 (196).

PDF 164

Apie Sembos žemės nusiaubimą Šio magistro brolio Mangoldo vadovavimo metais sūduviai, be galo brolių kamuojami mūsų aprašytais ir neaprašytais smūgiais, didžiai krimtosi ir degė prieš juos neapsakomu įtūžiu, todėl pradėjo tartis, kaip būtų galima atkeršyti už šitokią priespaudą, tačiau patys vieni nieko nestengdami, pasitelkė į pagalbą lietuvius ir smarkiai užpuolė Sembos žemę497. Broliai iš anksto buvo pasirengę tam antpuoliui. Dėl to šie nieko kita čia negalėjo daryti, tik dešimt dienų žygiuoti nuo vienos šios žemės ribos iki kitos ir deginti sodybas bei visa kita, kas buvo už pilių ir įtvirtinimų [sienų]; jie sugrįžo namo, netekę tik 5 savo karių.

PDF 9

Jotvingiai, K. Būgos nuomone, kalbėjo prūsų kalbos tarme15. Kiti tyrinėtojai teigia, kad\nsunku esą įrodyti buvus skirtumų tarp prūsų ir jotvingių kalbų16, kad visiškai neaišku, ar\njotvingių kalba buvusi tarpinė tarp prūsų ir lietuvių, ar prūsų kalbos tarmė17.

PDF 128

Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.

PDF 11

Lietuvių—prūsų bendradarbiavimą\nliudija 1245 m. dokumentai. Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir\nlietuviai29.

PDF 170

Sitai padaręs, magistras kitą dieną su savo kariuomene įsibrovė į Sūduvos valsčių, vardu Kimenava, ir taip smarkiai užpuolė to pat vardo pilį513, kad pilėnai netruko ją atiduoti sulygę, jog jiems bus leista netrukdomiems iš čia išeiti su visa manta, pasižadėjus priimti Kristaus tikėjimą. Tada jiems paskyrė vedlį ir įsakė nedelsiant keliauti į Sembos žemę. Kai kitą dieną, nusiaubę Kimenavos valsčių, broliai su savo kariuomene patraukė atgal, jie sužinojo, kad minėtieji Kimenavos pilėnai, nužudę vedlį, visai kitu keliu pasuko į Lietuvą.

PDF 160

Apie karą su sūduviais ir apie paskutinį karą Prūsijos žemėje Užkariavus iš viešpaties Jėzaus Kristaus malonės visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė, ne tiek pasikliaudami žmogaus drąsa ir gausia kariuomene, kiek dieviškąja pagalba, nes žinojo, kad viešpats yra mokęs, jog, aukojant auką, privalu aukoti ne tik galvą ar kurią 481 Metus nurodo Sembos kanauninko kronika, kur rašoma, kad 1277 m.

PDF 161

Apie tai, kaip buvo nusiaubtas Kimenavos valsčius Sūduvos žemėje Brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, ir daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais raitelių įsiveržė į Sūduvos žemę ir nusiaubė tą jos valsčių, kuris vadinamas Kimenava488; neskaitant galybės užmuštųjų, jie išsivarė su savimi tūkstantį belaisvių ir išsigabeno galybę kitokio grobio. Kitą dieną, kai brolių kariuomenė atsitraukdama priėjo mišką, vardu Vinsas489, juos pasivijo trys tūkstančiai rinktinių sūduvių vyrų, kuriuos broliai su saviškiais drąsiai užpuolė, daugybę nukovė ir mirtinai sužeidė, o kitus nuvijo iki įeigos į jų žemę. Šiose kautynėse brolių kariuomenė neteko šešių vyrų, kritusių kovoje, visi kiti sveiki sugrįžo atgal.

PDF 161

Apie tai, kaip buvo nusiaubtas Kimenavos valsčius Sūduvos žemėje Brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, ir daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais raitelių įsiveržė į Sūduvos žemę ir nusiaubė tą jos valsčių, kuris vadinamas Kimenava488; neskaitant galybės užmuštųjų, jie išsivarė su savimi tūkstantį belaisvių ir išsigabeno galybę kitokio grobio. Kitą dieną, kai brolių kariuomenė atsitraukdama priėjo mišką, vardu Vinsas489, juos pasivijo trys tūkstančiai rinktinių sūduvių vyrų, kuriuos broliai su saviškiais drąsiai užpuolė, daugybę nukovė ir mirtinai sužeidė, o kitus nuvijo iki įeigos į jų žemę. Šiose kautynėse brolių kariuomenė neteko šešių vyrų, kritusių kovoje, visi kiti sveiki sugrįžo atgal.

PDF 166

Apie Sūduvos žemės užpuolimą ir daugybės sūduvių nelaisvę bei žūtį\n\n Tuo metu, kai netikėlių kariuomenė buvo Sembos žemėje, brolis Ulrichas Bajeris,\nTepliavos komtūras, su 12 brolių ir 250 raitelių įsiveržė į Sūduvą ir, neskaitant kitų\nnuostolių, kurių pridarė šiai žemei, degindamas ir grobdamas, paėmė ir nužudė 150\nžmonių, išsivarė į nelaisvę kilmingųjų žmonas, sūnus, dukteris ir šeimyną; šitaip sūduviai\nčia kur kas daugiau prarado, nei buvo pelnę Semboje.\n\n\n\n\n 206 (201).

PDF 63

Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti\nketuris tūkstančius raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių. Sūduviai, patys tauriausieji,\npranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis\ntūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių.

PDF 12

Traidenis (1269—1282 m.), remdamas žiemgalius, telkė jėgas ir kovai Prūsijoje. Tuo metu, kai pavergtos prūsų žemės (Pagudė ir kt.) vėl bandė sukilti prieš kryžiuočius, sūduvių kunigaikščio Skomanto vadovaujama galinga sūduvių ir lietuvių kariuomenė siaubė (1277 m.) Ordino valdas pavyslyje iki Kristburgo (III, 192). 1280 m. sūduviai drauge su lietuviais niokojo Ordino valdas Semboje (III, 204), o po metų Traidenis, norėdamas sulaikyti kryžiuočių veržimąsi į sūduvių žemes, pasiuntė žiemgalių vado Nameisio vadovaujamą Lietuvos kariuomenę į niokojamą žygį po Ordino užnugarį (Skomantas, Nameisis — pavaldūs Traideniui).

PDF 128

Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.

PDF 63

Sūduviai, patys tauriausieji, pranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių. Kiekviena šių genčių turėjo daug stiprių pilių, tačiau per daug įkyrėčiau, apie kiekvieną jų skyrium pasakodamas.

PDF 148

Apie antrąjį Bartenšteino pilies sugriovimą\n\n Sūduviai, išgirdę, kad bartai, varmiai bei kiti prūsai vėl pakluso tikėjimui ir broliams,\nlabai įtūžo ir, atžygiavę su didele kariuomene, staiga apsiautė Bartenšteino pilį, kurioje,\nbroliams iš jos pasitraukus, buvo įsikūrę bartai; jie sugriovė ją, išžudę ar išsivarę į\nnelaisvę visus gyventojus, ir net pelenais pavertė.\n\n\n\n\n 174 (169).

PDF 61

Dešimta — Galinda200, kurioje 199 D.— Sudowia, in qua Sudowite, Jer.— Sudowen. Dusburgietis šiuo kraštovardžiu vadina sūduvių, arba jotvingių, gyvenamą kraštą XIII a.

PDF 160

Įniršęs dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių,\npatirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir\nstipria lietuvių kariuomene spalio 21 dieną įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių\ndieną481, pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė\nvieno vasalo pilį, vardu Plovista482, buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę,\njeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie\nnetikėlių kariuomenę nuvesią į krikščionių žemes ir iš jų parvesią, šitaip jie išvengė žūties.

PDF 144-145

Apie Kulmo žemės nuniokojimą ir kai kurių brolių bei ginklanešių žūtį Po to Skomantas442, įsibrovęs su sūduviais į Kulmo žemę, padalijo savo kariuomenę 439 Sūduviai puolė tarp 1263 m. balandžio pradžios ir 1264 m. sausio mėn, D. III, 161 aprašomas prūsų antpuolis įvyko 1263 m. balandžio—birželio mėn. Aprašomi įvykiai, galimas daiktas, rodo sūduvių ir prūsų karinį bendradarbiavimą (Powierski J., Dobra.., p. 77—78). 440 Dab. Liubava (Lóbau, Lubawa), gyvenvietė į rytus nuo Drevantos aukštupio. 441 D.— Straisbergk; vėliau — Strasburg, dab. Brodnica prie Drevantos (SZCh, p. 12). 442 D.— Scumandus, Jer.— Skomant; jotvingių Skomant(a)s arba Skomand(a) s. Asmenvardis giminingas vietovardžiams Skomantai, Klaipėdos rj. (Gerullis G., Zur Sprache.., p. 48; Būga К., 2, p. 100—101; 3, p. 140—141), Skuomantai (kaimas prie Rokiškio, su tarminiu senesnio o virtimu uo). į dvi dalis, kurių viena patraukė prieš Torunę, o kita prieš Kulmo miestą, žudydamos, imdamos į nelaisvę ir degindamos visa, ką sutikdavo pakelėje.

PDF 107

Apie Sembos žemės nuniokojimą ir Vėluvos pilies pastatymą\n\n Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, labai įtūžo kaimyninės nadruvių,\nskalvių ir sūduvių gentys už tai, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (jie mat\nbūgštavo, kad dėl tos priežasties ir jiems teksią pasiduoti tikėjimui, kaip ir patvirtino\ntolesnė įvykių eiga), todėl, sutelkę galingą kariuomenę, įsibrovė į Sembos žemę, piešdami\nir degindami; daug žmonių paėmė į nelaisvę ir nukovė, o grįždami atgal, susimanė\npastatyti pilį Vėluvoje329, norėdami sutrukdyti broliams ir sembams netikėtai ir be vargo\nbrautis į Nadruvos žemę. Pastatę šią pilį, jie sugrįžo pas savuosius, palikę pilyje Tirską330\nbei jo sūnų Maudelį331 su daugybe ginklanešių.

PDF 146

Apie tai, kaip buvo užimtos dvi pilys, priklausiusios Kulmo žemės vasalams,\n būtent: Eimsutis ir dar viena\n\n Galop Skomantas, sūduvių vadas, su didele sūduvių ir rusų kariuomene445 9 dienas\nsiaubė Kulmo žemę, plėšdamas ir degindamas. Kai po 9 dienų priėjo Kulmenzę446, vienas\nkarys iš Lenkijos, vardu Ninerikas, įsigavo į šį miestą pasižadėjęs jį išduoti Skomantui.

PDF 10

„Lietuvos ir Jotvingių“ veiksmai prieš Volynę šaltiniuose ryškiai atsispindi prie 1205 m.\n(t. y. 1209— 1210 m.)22.

PDF 149

Kitais metais456 sūduviai, nadruviai ir skalviai, atitraukę su didele kariuomene, apsiautė\nBysleidos pilį457, buvusią netoli Bartenšteino, miške, vardu Kartenė, ir ją smarkiai\nužpuolė. Šitai matydama, Nameda, Pasdraupučio motina, kilusi iš Mantiminų giminės458,\ntarė savo sūnums: „Gailiuosi jus pagimdžiusi, kadangi nenorite ginti nuo priešų nei savo\ngyvybės, nei savo genties”.

PDF 125-126

Apie Vizenburgo pilį ir 20 brolių bei daugybės krikščionių žūtį Vizenburgo pilis, prūsų vadinama Valevona390, buvo pastatyta Bartos žemėje, Gubros prūsiškasis Bartos centras; vėliau, 1325 m. (D. III, 360), čia pastatyta Ordino pilis (SRP, 5, p. 160; HE, p. 40; ТАР, p. 33; CV, t. 32, d. 2, p. 312; Łowmiański H., Studja.., 2, p. 30). 389 D.— in littore fluvii Gobrionis, Jer.— Gobere, Gubere, vėliau — Guber; Gubra, deš. Alnos intakas prie dab. Sempopolio (Sępopol, buv. Schippenbeil). D.— Waistotepila (castrum Waistotepilam), Jer.— Waistotenpil; Vaistotpilis (Vaistoto pilis — GAO, p. 192)—sena prūsų pilis, kurioje įsitvirtino Ordinas (Ewald A. L., Die Eroberung.., 4, p. 39—40). Pilies vieta lokalizuojama Gubros ir Alnos santakoje (Tepenas M., Matusas J.), Gubros vidupyje. Vis dėlto greičiausiai pilis tapatintina su piliakalniu, išlikusiu netoli dab. gyvenvietės Pretlaukiai (Pretławki) deš. Gubros žemupio krante aukščiau Sempopolio (VBK; HE, p. 170, 122; CV, t. 34, p. 135, 103, 138; MGP). 390 D.— Walewona, Jer.— Walewon (GAO, p. 193); Valevona, pilis, lokalizuojama Gubros—Alnos santakoje, Sempopolio piliakalnyje (VBK; HE, p. 171, 144; Jasas R., Didysis.., žemėlapis), be to, kituose Gubros pakrančių piliakalniuose ir gyvenvietėse: Ruvnina Dolnoje (Równina Dolna, buv. Unter-Plehnen), Garbne (Garbno, buv. Lamgarben) (HE, p. 169, 86; CV, t. 34, p. 134—135), ypač dažnai Galvūnuose (Galwuny, per 5 km. į šiaurės vakarus nuo Kentžino, deš. Gubros krante), kur išliko du piliakalniai (HE, p. 47; Toeppen M. HCGP, p. 22; Ewald A. L., Die Eroberung.., 4, p. 40—41 ir žemėlapis; plg. pakrantėje; prie jos atvykusi kariuomenė iš Sūduvos bei kitų žemių apiplėšė aplinkinius valsčius ir pasitraukė.

PDF 144

Apie Torunės ligoninės sudeginimą, Kulmo miesto užpuolimą ir Lubavos pilies bei miesto sugriovimą Tuo pat metu sūduviai439 įsibrovė su tokia didele kariuomene, kokios dar niekas nebuvo matęs Prūsijoje, į Lubavos žemę ir visiškai sugriovė to pat vardo pilį bei miestą440. Paskui prie Štraisbergo pilies441 įėjo į Kulmo žemę padaliję savo kariuomenę, paėmė daug pilių, o į jas bėgančius žmones išžudė ar išsivarė į nelaisvę. Po to priėjo Torunę ir sudegino ligoninę bei visa kita, kas tik galėjo būti ugnies sunaikinama už sienų.

PDF 170

Apie Kimenavos pilies paėmimą ir tūkstančio šešių šimtų sūduvių atsiverti­ mą Tuo metu tas pats brolis Konradas, magistras, rūpindamasis jam patikėtomis pareigomis, ne vieną naktį praleido be miego, svarstydamas, kaip atvesti į tiesos kelią tikėjimo priešus sūduvius. Siekdamas šio tikslo, subūrė daug brolių bei kitų karių; kai traukė link Sūduvos, jį pasitiko brolis Liudvikas iš Libencelės, atsivedęs drauge su savimi Kantigirdą, kurio kitados buvo paimtas į nelaisvę, ir tūkstantį šešis šimtus abiejų lyčių sūduvių, kuriuos, būdamas nelaisvėje, atvertė į Kristaus tikėjimą. Juos išvydęs, magistras labai nudžiugo ir įsakė jiems žygiuoti link Sembos žemės512.

PDF 128

Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.

PDF 144

Apie Torunės ligoninės sudeginimą, Kulmo miesto užpuolimą ir Lubavos pilies bei miesto sugriovimą Tuo pat metu sūduviai439 įsibrovė su tokia didele kariuomene, kokios dar niekas nebuvo matęs Prūsijoje, į Lubavos žemę ir visiškai sugriovė to pat vardo pilį bei miestą440. Paskui prie Štraisbergo pilies441 įėjo į Kulmo žemę padaliję savo kariuomenę, paėmė daug pilių, o į jas bėgančius žmones išžudė ar išsivarė į nelaisvę. Po to priėjo Torunę ir sudegino ligoninę bei visa kita, kas tik galėjo būti ugnies sunaikinama už sienų.

PDF 163

Apie sūduvių pabėgimą Tuo pat metu sūduviai, norėdami atkeršyti už tai, kas aukščiau minėta, įsibrovė su palyginti nedidele kariuomene į Notangos žemę ir, apiplėšę nežymią jos dalį, pasitraukė. Broliai, smarkiai juos persekioję su savo ginklanešiais, daug jų nukovė ar mirtinai sužeidė, o kiti gėdingai pabėgo. 201 (196).

PDF 168

Apie tai, kaip brolis Liudvikas iš Libencelės pirmą kartą pakliuvo į nelaisvę\n\n Brolis Liudvikas iš Libencelės, kilmingas vyras ir iš jaunų dienų įgudęs kariauti, savo\ngyvenime, kaip vėliau matysime, padarė nuostabių žygdarbių. Jį, paimtą į nelaisvę,\natidavė Skomantui, kuris jį labai pamėgo, nes šis buvo toks pat drąsus, kaip ir jis pats,\ntodėl kartą jį, belaisvį, nusivedė ten, kur Sūduvos žemės galingesnieji buvo susirinkę\npuotauti. Per šią puotą vienas kilmingas ir galingas vyras didžiai išerzino brolį Liudviką,\nbe paliovos jį užgauliodamas bei plūsdamas.

PDF 166

Apie Marienburgo pilies pastatymą 1280 viešpaties metais Santyro pilis, pakeitus jos vardą bei vietą, buvo perkelta ten, kur dabar tebestovi, ir pavadinta Marienburgu, tai yra šventos Marijos pilimi, kurios šlovei bei garbei ji čia ir buvo perkelta500. 209 (204). Apie tai, kaip buvo nusiaubtas Sūduvos valsčius, vardu Kresmena Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų pradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo kariuomenę ir grabnyčių dieną (vasario 2) įsiveržė į Sūduvos valsčių, vardu Kresmena501, kurį niokojo, degindamas ir grobdamas.