Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
28 teiginiai32 įrašai17 ryšių
Vikipedijos įžanga
Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybėje, Neries dešiniajame krante, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų, 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kerniaus ir Piliakalnio). Yra paštas (LT-19014).
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Kernavė – istorinė Lietuvos vietovė prie Neries, šaltiniuose pirmąkart paminėta 1279 m. kaip „karaliaus Traidenio žemė“. Kai kuriuose istoriniuose pasakojimuose ji vaizduojama kaip senoji Lietuvos sostinė: H. Paszkiewiczius Kernavę laikė galima Mindaugo sostine, o kiti autoriai teigė, kad iki Vilniaus įkūrimo čia veikė valstybės valdovo ir vyriausiojo žynio buveinė. Pasak vieno pasakojimo, Kernavė buvo įkurta kaip nausėdija ir pilis ant upės kranto, o vėliau sostinė perkelta iš Naugarduko į Kernavę. XIII–XIV a. vietovė atliko svarbaus politinio ir gynybinio centro vaidmenį: aprašoma kaip stiprus punktas prie Neries su trimis įtvirtintomis pilimis. Išskirtinė ir su Kernave siejama kalbinė detalė – paplitusi versija Lietuvos vardą kildina iš netoliese į Nerį įtekančio Lietaukos upelio.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
2020-09-26 · Žiūrėti galerijojeTačiau lietuviškai kalbantys žmonės nebūtinai save vadino lietuviais, o savo žemę – Lietuva. Iki šiol labiausiai paplitusi versija buvo Lietuvos vardą kildinti iš nedidelio upelio Lietaukos, įtekančio į Nerį ne- toli Kernavės, vardo. Tradiciškai manoma, kad Lietuvos valstybės bran- duolys – Lietuvos žemė siaurąja prasme ankstyvaisiais istoriniais laikais buvo tarp Nemuno ir Neries upių.
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| AplinkaŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
| Fiziniai bruožaiŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
| PaskirtisŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
| InfrastruktūraŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
Patikrinti teiginiai
Kernavė šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1279 m.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Kernavė šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1279 m. Livonijos Eiliuotoje kronikoje ir vadinama „karaliaus Traidenio žeme".
H. Paszkiewiczius Mindaugo sostine laikė Kernavę, jei Mindaugas apskritai turėjo pastovią sostinę.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Yra paaiškėję, kad pradinė Mindaugo « Lietuva » ir jo valdomos tėviškės pilys tebus apėmusios plotą tarp Nemuno, Neries ir Merkio, t.y. pietvakarių Aukštaičių sritį. H. Paszkiewicz tad Mindaugo sostine laikė, jeigu jis iš viso pastovią sostinę bus turėjęs, Kernavę (dešiniajame Neries krante)^17.
Kernavė buvo įkurta prie upės kranto kaip nausėdija ir pilis, kadaise buvusi Lietuvos sostinė.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Todėl, norėdamas surišti priešui rankas, įkūrė pirmą nausėdiją ant upės kranto ir pastatė pilį, kurios tvirtumą lėmė ir pati jos 64 ## Puslapis 63 padėtis, ir įgula: įkūrė Kernavę, kadainykštę Lietuvos sostinę. Ši vietovė po šiai dienai išsaugojo vardą, gaudėj o dirbti pakrantėje laukus, rusai, su įtarimu žiūrėję į naujuosius kaimynus, ėmėsi smurto ir ginklo. Šie veiksmai priminė veikiau atkarų plėšikavimą nei garbingą karą: nuolatiniais antpuoliais buvo siaubiami naujakuriai; Kernius bei Gimbutas dėjosi nematą skriaudų, tačiau paslapčiomis ryžosi pulti Rusią.
Teodoro Narbuto pasakojime Kernavė apibūdinta kaip stiprus punktas prie Neries su trimis įtvirtintomis pilimis; jų vadai, sudeginę medines sienas ir namus, pasitraukė anapus Neries.
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Taigi pirmiausia reikėjo užimti stiprų punktą, didžiausią prie šios upės, dėl to nusprendė apsupti Kernavę, iš tiesų apleistą miestą, tačiau turintį tris įtvirtintas pilis, pastaraisiais metais paties Vytauto iš naujo atstatytas. Vadai tose tvirtovėse ar dėl išdavystės, ar išsigandę didžiulės juos apsupančios kariaunos, padegę medines sienas ir namus, su visais žmonėmis pabėgo anapus Neries.
Narbutas aiškino, kad iki Vilniaus įkūrimo XIII a. Kernavėje buvusi valstybės sostinė, vyriausiojo žynio buveinė ir šventykla.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Taip pat ir žemesnės kategorijos žyniai įsirengdavo laikinus arba pastovius aukurus miškuose, po šventaisiais medžiais, upių, ežerų pakrantėse, vidury miestų turgaviečių ir ten prireikus atnašaudavo aukas. Kol buvo įkurtas Vilnius, XIII amžiuje valstybės sostinė ir vyriausiojo žynio buveinė buvo Kernavėje, todėl ten turėjo būti ir vyriausioji šventykla. Greitai augantis Vilnius turėjo ne vieną šventyklą.
Kojelavičiaus pasakojime valdovas, sutvarkęs valstybės reikalus, perkėlė kunigaikštystės sostinę iš Naugarduko į Kernavę.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šitaip sutvarkęs valstybės reikalus ir perkėlęs kunigaikštystės sostinę iš Naugarduko į Kernavę, jis ėmė galvoti apie karo dalykus. Nuolatos keičiantis valdovams, jie eidavo savo pareigas vos metus, todėl kariuomenės reikalai buvo gana prasti, nes ir tarybos, ir karo stovyklų vadai mirdavo dar tada, kai būdavo pradedama rengtis karui ar vos imama kariauti; turbūt dėl tos priežasties per ištisus šešiolika metų nepavyko nieko padaryti reikšmingesnio, kad iš lenkų būtų atsiimti jotvingiai. Štai dabar Narimantas su Traideniu pirmą kartą susirūpino šiomis žemėmis, nutarę ne L ietu via i atsiim a kiišpuoliais priešą niokoti, bet ta d o s len k ų u žg ro b tą išvyti lenkus ir vėl ten atjo tv in g ių šalį kurti senąsias lietuvių teises.
Ordino maršalas su kryžiuočių kariuomene ir Vytauto pulkais užėmė Kernavę ir Maišiagalą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas progos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą atsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lietuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytautu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuočiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuodami, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 6 | 9 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 4 | 6 |
| Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) | — | 4 | 3 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4 | — | 3 | 3 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 3 | 3 |
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 2 | 2 |
| „Mes, Lietuva.“ LDK bajorija XVI a. | — | 1 | 1 |
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 1 | 1 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 1 | 1 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 5 | — | 1 | 1 |
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 1 | 1 |
| Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.) | — | 1 | 1 |
Galerija