Didelė kryžiuočių kariauna, vadovauja ma Ordino didžiojo magistro ir maršalo Konrado Valen rodo, išvien su Vytautu ir jo šalininkais atžygiavę atsiimti Skirgailos užvaldyto šio paveldo, rugsėjo 11-ą apsupo Tra kų pilį. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Tas šaunus karys, išvaręs iš tvir tovės visus įtartinus žmones, juolab tuos, kurie galėjo slap čia linkti į Vytauto pusę, įstengė duoti smarkų atkirtį penkias savaites nesiliaujantiems įnirtingiems apsupusiųjų antpuo liams.
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
Tačiau kiti, 1383 metai, atnešė Vilniui dar didesnę nelaimę. Didelė kryžiuočių kariauna, vadovauja ma Ordino didžiojo magistro ir maršalo Konrado Valen rodo, išvien su Vytautu ir jo šalininkais atžygiavę atsiimti Skirgailos užvaldyto šio paveldo, rugsėjo 11-ą apsupo Tra kų pilį. Nepaisant įnirtingos gynybos, kelias dienas užsi tęsus atakai, mūrai buvo bombardų sugriauti, įgula pri versta pasiduoti.
Nuolati nės atakos iš tiesų smarkiai kamavo įsitvirtinusią įgulą, bet niekas neįstengė palaužti lenkų narsos ir ištvermės Mos- koževskio gynybos linijose. Tas šaunus karys, išvaręs iš tvir tovės visus įtartinus žmones, juolab tuos, kurie galėjo slap čia linkti į Vytauto pusę, įstengė duoti smarkų atkirtį penkias savaites nesiliaujantiems įnirtingiems apsupusiųjų antpuo liams. Niekas nebuvo išleista iš akių Moskoževskiui ginant jam patikėtą pilį: atakas atgieždavo sumaniais ir ūmiais išpuoliais; priešo padarytą žalą ir išardas taip apsukriai ir išmoningai užtaisydavo, jog atrodė, kad įgula tik stiprė janti, vis daugiau įgaudama drąsos, o tvirtovė atrodė vis grėsmingesnė.