Herulai

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Abi šios gentys, artėdamos viena prie kitos, stūmė iš 13 ## Puslapis 30 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS senųjų valdų germanų gentį - gotus, o šie tai į Europos vakarus išsisklaidydavo, tai vėl į šiaurę, į Skandinaviją, bet ne kartą iš tų kraštų sugrįždavo į senąsias gyvenvietes. Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai buvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Atgavęs Italiją, jis, mirus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitraukė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tarpu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją. Apie tuos pačius metus langobardai, vedami Albojino, iškeliavo iš Panonijos ir, pasikvietę dalytis grobiu įvai- 559 m e ta i rias sarmatų tauteles, tarp jų gepidus (kurie, pasak Prokopijaus, dalyvavo visuose herulų žygiuose), įsiveržė su didžiule kariuomene į Italiją. Po to Italijoje beveik ištisus du šimtmečius be pertraukos viešpatavo langobardai.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kita jų dalis, pasikvietusi iš tėvynės kunigaikštį Datą, įsikūrė prie Dunojaus Noriko pasienyje. Susilaukė paramos iš herulų ir Narsesas, įveikęs To- 553 m e ta i tilą ir naikinęs gotus Italijoje. Atgavęs Italiją, jis, mirus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitraukė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tarpu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Gal, palikę Italiją, šia kryptimi pasuko tie, kurie norėjo išvengti savo likimo, o gal tie, kurie nugalėjusių priešų buvo paskelbti už įstatymo ribų; nieku būdu negaliu patikėti, kad čia būtų atvykę atsitiktiniai pasiklydėliai. Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose karo tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pagaliau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būtinybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką senoliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomonėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gyvenusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos miestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją, jeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos religijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija. Tiesa, jog lietuvių religija labai panaši į galų, tai yra druidų, nes visos senovės religijos, kaip ir pačios tautos, yra labai viena kitai artimos, kilusios iš vienos šakos - iš vieno lopšio*.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kituose Lietuvos pakraščiuose ir pas kitas tautas, kilusias iš jos kamieno, tikriausiai irgi buvo upių tokiais vardais arba dar ir dabar jos tebėra žinomos; aptikti jų mums nepasitaikė. Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Buvo ir lietuvių valdovų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytautaitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vienas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotritai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklomis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente­ 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.