Herulų pasitraukimas prie Dunojaus ir Rudolfo karas su longobardais po Odoakro mirties
4 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Narbuto pasakojimu, po Odoakro mirties didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus ir ketino apsigyventi prie rugių arba Rugilandijoje. Narbutas Rudolfą vadina herulų karaliumi arba po Odoakro valdžiusiu vadu ir rašo, kad 493 m. longobardai visiškai sumušė herulus. Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų.
Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų. Lietuvių genčių likimai po kovo skerdynių Ra- venoje buvo įvairūs. Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija. Savo kai mynystėje jie rado longobardus ir ėmė savintis tam tikrą jų valdžią. Tai buvo germanų gentis, klajojusi ir dyki nėjusi, be to, visiškai negausi, bet pernelyg karinga.
Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tau tiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė. Tad herulams neliko nieko kito, kaip tik išsikraustyti iš šių žemių. Jie pasistūmėjo žemyn Dunojumi, ramiai perėjo gepidų kraštą ir pasidavė Rytų imperatoriaus globai. Jam tarnaudami, jie vis laukė pa togios progos atkeršyti gotams už įvykdytą piktadarys tę. Netrukus pasitaikė tokia galimybė, kai jie, Belizari- jaus vadovaujami, pradėjo kariauti.
Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų.
Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų. Lietuvių genčių likimai po kovo skerdynių Ra- venoje buvo įvairūs. Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija. Savo kai mynystėje jie rado longobardus ir ėmė savintis tam tikrą jų valdžią. Tai buvo germanų gentis, klajojusi ir dyki nėjusi, be to, visiškai negausi, bet pernelyg karinga.
Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tau tiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė.
Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tau tiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė. Tad herulams neliko nieko kito, kaip tik išsikraustyti iš šių žemių. Jie pasistūmėjo žemyn Dunojumi, ramiai perėjo gepidų kraštą ir pasidavė Rytų imperatoriaus globai. Jam tarnaudami, jie vis laukė pa togios progos atkeršyti gotams už įvykdytą piktadarys tę. Netrukus pasitaikė tokia galimybė, kai jie, Belizari- jaus vadovaujami, pradėjo kariauti.