ivykis

Herulų pasitraukimas prie Dunojaus ir Rudolfo karas su longobardais po Odoakro mirties

4 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 4 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbuto pasakojimu, po Odoakro mirties didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus ir ketino apsigyventi prie rugių arba Rugilandijoje.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 324

Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų. Lietuvių genčių likimai po kovo skerdynių Ra- venoje buvo įvairūs. Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija. Savo kai mynystėje jie rado longobardus ir ėmė savintis tam tikrą jų valdžią. Tai buvo germanų gentis, klajojusi ir dyki nėjusi, be to, visiškai negausi, bet pernelyg karinga.

t-002vidutinis

Narbutas Rudolfą vadina herulų karaliumi arba po Odoakro valdžiusiu vadu ir rašo, kad 493 m. longobardai visiškai sumušė herulus.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 324

Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tau tiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė. Tad herulams neliko nieko kito, kaip tik išsikraustyti iš šių žemių. Jie pasistūmėjo žemyn Dunojumi, ramiai perėjo gepidų kraštą ir pasidavė Rytų imperatoriaus globai. Jam tarnaudami, jie vis laukė pa togios progos atkeršyti gotams už įvykdytą piktadarys tę. Netrukus pasitaikė tokia galimybė, kai jie, Belizari- jaus vadovaujami, pradėjo kariauti.

t-003vidutinis

Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 324

Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų. Lietuvių genčių likimai po kovo skerdynių Ra- venoje buvo įvairūs. Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija. Savo kai mynystėje jie rado longobardus ir ėmė savintis tam tikrą jų valdžią. Tai buvo germanų gentis, klajojusi ir dyki nėjusi, be to, visiškai negausi, bet pernelyg karinga.

t-004vidutinis

Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tau tiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 324

Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tau tiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė. Tad herulams neliko nieko kito, kaip tik išsikraustyti iš šių žemių. Jie pasistūmėjo žemyn Dunojumi, ramiai perėjo gepidų kraštą ir pasidavė Rytų imperatoriaus globai. Jam tarnaudami, jie vis laukė pa togios progos atkeršyti gotams už įvykdytą piktadarys tę. Netrukus pasitaikė tokia galimybė, kai jie, Belizari- jaus vadovaujami, pradėjo kariauti.