Herulai

PDF 29-30

Abi šios gentys, artėdamos viena prie kitos, stūmė iš 13 ## Puslapis 30 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS senųjų valdų germanų gentį - gotus, o šie tai į Europos vakarus išsisklaidydavo, tai vėl į šiaurę, į Skandinaviją, bet ne kartą iš tų kraštų sugrįždavo į senąsias gyvenvietes. Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai buvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių.

PDF 54

Atgavęs Italiją, jis, mirus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitraukė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tarpu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją. Apie tuos pačius metus langobardai, vedami Albojino, iškeliavo iš Panonijos ir, pasikvietę dalytis grobiu įvai- 559 m e ta i rias sarmatų tauteles, tarp jų gepidus (kurie, pasak Prokopijaus, dalyvavo visuose herulų žygiuose), įsiveržė su didžiule kariuomene į Italiją. Po to Italijoje beveik ištisus du šimtmečius be pertraukos viešpatavo langobardai.

PDF 54

Kita jų dalis, pasikvietusi iš tėvynės kunigaikštį Datą, įsikūrė prie Dunojaus Noriko pasienyje. Susilaukė paramos iš herulų ir Narsesas, įveikęs To- 553 m e ta i tilą ir naikinęs gotus Italijoje. Atgavęs Italiją, jis, mirus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitraukė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tarpu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją.

PDF 57

Gal, palikę Italiją, šia kryptimi pasuko tie, kurie norėjo išvengti savo likimo, o gal tie, kurie nugalėjusių priešų buvo paskelbti už įstatymo ribų; nieku būdu negaliu patikėti, kad čia būtų atvykę atsitiktiniai pasiklydėliai. Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose karo tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pagaliau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būtinybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką senoliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų.

PDF 85

Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomonėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gyvenusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai primetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos miestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją, jeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos religijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija. Tiesa, jog lietuvių religija labai panaši į galų, tai yra druidų, nes visos senovės religijos, kaip ir pačios tautos, yra labai viena kitai artimos, kilusios iš vienos šakos - iš vieno lopšio*.

PDF 227

Kituose Lietuvos pakraščiuose ir pas kitas tautas, kilusias iš jos kamieno, tikriausiai irgi buvo upių tokiais vardais arba dar ir dabar jos tebėra žinomos; aptikti jų mums nepasitaikė. Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve.

PDF 248

Buvo ir lietuvių valdovų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytautaitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vienas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotritai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklomis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente­ 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.

PDF 420

3 Vokiečių autoriai kildina prūsus iš gotų, kadangi kryžiuočiai radę Prūsuose daug ką gotiško. Mes, priešingai, įžiūrėdami kitonišką lietuvių tautos kilmę, tuos gotiškus elementus laikome skoliniais iš gotų, kurie visados engė tas tautas, ir siejame taip pat su herulais, kurie šitiek laiko lydėjo gotus Pietryčių Europoje. Todėl lietuvių genties tautos, jeigu ir neigtume papročių, įpročių, religijos bendrumą, net giminystę, nuolatos susidurdavo su gotais arba savo, arba svetimoje žemėje.

PDF 513

- Išnaša, kuria T. Narbutas papildė paragrafą, rengdamas antrąjį LTI leidimą (PEĮ. - L. 304). Volfgangas Lazius (1514-1565), istoriografas ir geografas, pirmasis paskelbė šią heruliškąją maldą „Tėve mūsų“. Dauguma to meto istorikų, tarp jų ir S. Daukantas, herulus priskyrė prie baltų genčių, ir net tiesiog lietuvių. Vėliau paaiškėjo, kad ši malda buvusi latvių kalba.

PDF 313

Taigi sąjungininkai pradėjo atvirai murmėti prieš savo vadą. Mažiausiai jam palankūs herulai kreipėsi į savo brolius, įsikūrusius Norike. Majorijano valdomos herulų lygos karvedžio Eduko sūnus Odoakras pasakė, jog, turėdamas tiek valdžios kiek Orestas, jis neleistų sąjungininkų kariuomenei gailėtis savo žygio j Italiją1.

PDF 324

Po Odoakro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas priešiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų. Lietuvių genčių likimai po kovo skerdynių Ravenoje buvo įvairūs. Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija.

PDF 54

Atgavęs Italiją, jis, mirus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitraukė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tarpu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją. Apie tuos pačius metus langobardai, vedami Albojino, iškeliavo iš Panonijos ir, pasikvietę dalytis grobiu įvai- 559 m e ta i rias sarmatų tauteles, tarp jų gepidus (kurie, pasak Prokopijaus, dalyvavo visuose herulų žygiuose), įsiveržė su didžiule kariuomene į Italiją. Po to Italijoje beveik ištisus du šimtmečius be pertraukos viešpatavo langobardai.

PDF 324

Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija. Savo kaimynystėje jie rado longobardus ir ėmė savintis tam tikrą jų valdžią. Tai buvo germanų gentis, klajojusi ir dykinėjusi, be to, visiškai negausi, bet pernelyg karinga.

PDF 134

Tad teisinga būtų manyti, kad Palemono atvestieji buvo ainiai tų pačių herulų, kurie IX amžiuje buvo išvykę iš Žemutinės Saksonijos ir įsikūrę kairiajame Vyslos krante, apsigyvendami kartu su slavais (žr. § 464).

PDF 133

Lietuvos kronikos apskritai sutaria dėl jų atvykimo iš romėnams priklausiusių žemių, skiriasi tik nuomonės dėl šio įvykio priežasčių. Aiškus dalykas, kad pirmas padavimo punktas teisingas, o antras — kelia abejonių, taigi būtent herulų atvykimas yra neginčytina tiesa.

PDF 132

Betgi taip galėjo atsitikti ir trečią kartą X amžiaus antrojoje pusėje, tikėtina, kad jie galėjo ¡būti Palemono vedami. Kad Palemono ar Palimono vardas buvo žinomas mūsų krašte, rodo ir dabar girdimos pavardės1 Žemaitijoje. Turime ir mitologinį padavimą apie šį vyrą (šio veikalo I tomo str. „Palemonas“ — P. 166— 168), yra ir nuostabi vietovė, tą patį mums menanti, tad nėra ko čia romėnų velti. Visiškai galime patikėti spėjimu, tarę, kad šis Palemonas kartu su savo draugais, ¡kurių buvo penki šimtai, — tai ne kas kita, o herulai, dar išlikę kitoje Oderio pusėje ar kur nors arčiau ir vėliau priversti vykti pas savo giminaičius lietuvius

PDF 58

Ją ir herulai, kaip tobuliausią, buvo sau prisitaikę. Nors jie, būdami Italijoje, ir įgijo žinių apie kitokią tvarką ir religiją, bet karšta meilė gimtiesiems namams, fanatiškas atsidavimas tautai ir buvo tos priežastys, dėl kurių jie atmetė Romos imperijoje pažintas spinduliuojančias tiesas ir apsisprendė verčiau nebeieškoti ¡geresnio tikėjimo bei liautis tobulinus pasaulietinę tvarką, negu pakenkti protėvių sumanymams ir svajonėms, juk tos svajonės tokios brangios ir tiek jose garbingos praeities atgarsių

PDF 5

Ar galima įterpti prielaidą, jog, grįžę iš Italijos VI amžiaus pradžioje, herulai atnešė lietuviams ir būties pradžią, ir lotynų kalbos žodžius, ir romėnų mitologiją?

PDF 311

Tie gyveno prie Azovo jūros gotų karaliaus Germanariko laikais, atėję iš Galindijos pagelbėti herulams, kuriuos, įsiveržę į Europą, hunai turėjo užgrobti pirmiausia.

PDF 199

Ar galima išsakyti prielaidą, jog, grįžę iš Italijos VI amžiaus pradžioje, herulai atnešė lietuviams ir būties pradžią, ir lotynų kalbos žodžius, ir romėnų mitologiją?

PDF 236

Mums net atrodo, kad jei lietuvių žemėse buvo gausu įtvirtintų pilaičių, tai Rusia šia prasme pirmavo*, nes joje randama daugelis herulų ir skandinavų karaliukų valdų; todėl švedų, danų, norvegų, islandų senovės istorijose minimi užjūrių ulmigerai, prūsai, rusai, kuršiai, lyviai, lietuviai.

PDF 515

Volfgangas Lazius (1514—1565), istoriografas ir geografas,, pirmasis paskelbė šią heruliškąją maldą „Tėve mūsų“. Dauguma to meto istorikų, tarp jų ir S. Daukantas, herulus priskyrė prie baltų genčių, ir net tiesiog lietuvių. Vėliau paaiškėjo, jog ši malda buvusi latvių kalba.

PDF 227

Kituose Lietuvos pakraščiuose ir pas kitas tautas, kilusias iš jos kamieno, tikriausiai irgi buvo upių tokiais vardais arba dar ir dabar jos tebėra žinomos; aptikti jų mums nepasitaikė. Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve.

PDF 84

O kai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo krikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gyvenusias Baltijos kraštuose

PDF 444

Herulus, iškeliavusius iš tėvų žemės su gotais, ištiko permainingas likimas, būdingas karingoms vidurinių amžių tautoms: išsklaidyti, sumušti jie sugrįžo į savo šalį arba apsigyveno už Oderio, pagaliau išnyko tenai tarp germanų; išliko tik atminimas apie jų kalbą, labai sudarkytą svetimybių.

PDF 264

Herulai, civilizuočiausi tarp lietuvių genties tautų, praradę valdžią Romoje, apsigyveno Vokiečių žemėje, todėl ir religiją sutvarkė apsišvietusių tautų pavyzdžiu: statė šventyklas ir puošė dievų statulomis.