Senovės geografai naują pasienio tautą ilgai vadino skyrų, herulų ir vidivarijų vardais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 29-30
Abi šios gentys, artėdamos viena prie kitos, stūmė iš 13 ## Puslapis 30 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS senųjų valdų germanų gentį - gotus, o šie tai į Europos va karus išsisklaidydavo, tai vėl į šiaurę, į Skandinaviją, bet ne kartą iš tų kraštų sugrįždavo į senąsias gyvenvietes. Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai bu vo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsis kyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur šius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių.
Po Otokaro nužudymo Teodorikas patraukė į savo pusę herulų kariuomenę ir lengvai ją perkalbėjo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 54
Atgavęs Italiją, jis, mi rus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitrau kė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tar pu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją. Apie tuos pačius metus langobar- dai, vedami Albojino, iškeliavo iš Panonijos ir, pasi kvietę dalytis grobiu įvai- 559 m e ta i rias sarmatų tauteles, tarp jų gepidus (kurie, pasak Prokopijaus, dalyvavo visuose herulų žygiuose), įsi veržė su didžiule kariuomene į Italiją. Po to Italijoje beveik ištisus du šimtmečius be pertraukos viešpatavo langobardai.
Herulai, vedami Alueto ir Filimunto, pasitraukė per Liguriją į Trakiją, ketindami tarnauti imperatoriaus kariuomenėje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 54
Kita jų dalis, pasikvietusi iš tėvynės kunigaikštį Datą, įsikūrė prie Dunojaus Noriko pasienyje. Susilaukė paramos iš he rulų ir Narsesas, įveikęs To- 553 m e ta i tilą ir naikinęs gotus Italijo je. Atgavęs Italiją, jis, mi rus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitrau kė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tar pu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją.
Kojelavičius spėjo, kad alanai arba herulai, ilgėdamiesi taikos, galėjo pirmieji pasitraukti iš tėvynės į karo neniokotas žemes.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 57
Gal, palikę Italiją, šia kryptimi pasuko tie, kurie no rėjo išvengti savo likimo, o gal tie, kurie nugalėjusių priešų buvo paskelbti už įstatymo ribų; nieku būdu negaliu patikėti, kad čia būtų atvykę atsitiktiniai pasi klydėliai. Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose ka ro tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pa galiau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būti nybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką se noliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų.
Narbutas herulus vaizdavo kaip gotų priešus, kai gotai, jo aiškinimu, jau buvo krikščionys ir niokojo baltų kraštų gentis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 85
Bet jos principai visiškai\nnutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomo\nnėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų\npatekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka\nmūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais. O\nkai lietuvių tikėjimas ėmė kilti į romėnų lygį, gotai jau buvo\nkrikščionys, herulų priešai, ir niokojo kitas lietuvių gentis, gy\nvenusias Baltijos kraštuose; tad jie būtų visai lietuvių tautai\nprimetę ne romėnų stabmeldystę, išguitą iš vyriausių Italijos\nmiestų bei provincijų, o krikščionybę arba šiaurės asų religiją,\njeigu lietuviai nuo seno nebūtų turėję savo pačių išsiugdytos\nreligijos, kurią gana veiksmingai formavo graikų mitologija.\nTiesa, jog lietuvių religija labai panaši į galų, tai yra druidų, nes\nvisos senovės religijos, kaip ir pačios tautos, yra labai viena kitai\nartimos, kilusios iš vienos šakos - iš vieno lopšio*.
Narbutas rašė, kad Vokietijoje, kur po Odoakro žūties įsikūrė herulai, buvo upė Ross arba Russ, vėliau vadinta Wessel.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Kituose Lietu vos pakraščiuose ir pas kitas tautas, kilusias iš jos kamieno, tikriausiai irgi buvo upių tokiais vardais arba dar ir dabar jos tebėra žinomos; aptikti jų mums nepasitaikė. Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve.
Narbutas spėjo, kad obotritai kai kuriuos Prilvico stabus galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklomis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 248
Buvo ir lietuvių valdo vų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytau- taitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vie nas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotri- tai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklo mis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.
Narbutas gotiškus lietuvių tautų elementus siejo ir su herulais, kurie, jo teigimu, ilgai lydėjo gotus Pietryčių Europoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 420
3 Vokiečių autoriai kildina prūsus iš gotų, kadangi kryžiuočiai\nradę Prūsuose daug ką gotiško. Mes, priešingai, įžiūrėdami kitoniš\nką lietuvių tautos kilmę, tuos gotiškus elementus laikome skoliniais\niš gotų, kurie visados engė tas tautas, ir siejame taip pat su herulais,\nkurie šitiek laiko lydėjo gotus Pietryčių Europoje. Todėl lietuvių\ngenties tautos, jeigu ir neigtume papročių, įpročių, religijos bendru\nmą, net giminystę, nuolatos susidurdavo su gotais arba savo, arba\nsvetimoje žemėje.
Volfgangas Lazius, Narbuto išnašoje vadinamas istoriografu ir geografu, pirmasis paskelbė heruliškąją maldą „Tėve mūsų“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 513
- Išnaša, kuria T. Narbutas papildė paragrafą, reng damas antrąjį LTI leidimą (PEĮ. - L. 304). Volf gangas Lazius (1514-1565), istoriografas ir geog rafas, pirmasis paskelbė šią heruliškąją maldą „Tė ve mūsų“. Dauguma to meto istorikų, tarp jų ir S. Daukantas, herulus priskyrė prie baltų genčių, ir net tiesiog lietuvių. Vėliau paaiškėjo, kad ši mal da buvusi latvių kalba.
Narbutas rašo, kad vadui nepalankūs herulai kreipėsi į savo brolius, įsikūrusius Norike.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 313
Taigi sąjungininkai pradėjo atvirai murmėti prieš savo vadą. Mažiausiai jam palankūs herulai kreipėsi į savo brolius, įsikūrusius Norike. Majorijano valdomos herulų lygos karvedžio Eduko sūnus Odoakras pasakė, jog, tu rėdamas tiek valdžios kiek Orestas, jis neleistų sąjungi ninkų kariuomenei gailėtis savo žygio j Italiją1.
Po Odoakro mirties didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, ketindama apsigyventi šalia rugių arba Noriko Rugilandijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 324
Po Odo\nakro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie\nšiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir\nnauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo\nburgundų. Lietuvių genčių likimai po kovo skerdynių Ra-\nvenoje buvo įvairūs. Didžiausia herulų dalis pasitraukė\nprie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba\ntoje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija.
Herulai, vedami Alueto ir Filimunto, pasitraukė per Liguriją į Trakiją, ketindami toliau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 54
Atgavęs Italiją, jis, mi rus Justinianui, buvo kviečiamas atgal į Bizantiją, o herulai, vedami Alueto ir Filimunto, iš ten pasitrau kė ir per Liguriją nukako į Trakiją, ketindami kaip ir anksčiau tarnauti imperatoriaus kariuomenėje, tuo tar pu likusieji, sukėlę maištą ir išsirinkę vadu Sindevaldą, užėmė Valeriją. Apie tuos pačius metus langobar- dai, vedami Albojino, iškeliavo iš Panonijos ir, pasi kvietę dalytis grobiu įvai- 559 m e ta i rias sarmatų tauteles, tarp jų gepidus (kurie, pasak Prokopijaus, dalyvavo visuose herulų žygiuose), įsi veržė su didžiule kariuomene į Italiją. Po to Italijoje beveik ištisus du šimtmečius be pertraukos viešpatavo langobardai.
Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 324
Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija. Savo kai mynystėje jie rado longobardus ir ėmė savintis tam tikrą jų valdžią. Tai buvo germanų gentis, klajojusi ir dyki nėjusi, be to, visiškai negausi, bet pernelyg karinga.
Tad teisinga būtų manyti, kad Palemono at vestieji buvo ainiai tų pačių herulų, kurie IX amžiuje buvo išvykę iš Žemutinės Saksonijos ir įsikūrę kairiaja me Vyslos krante, apsigyvendami kartu su slavais (žr.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 134
Tad teisinga būtų manyti, kad Palemono at\nvestieji buvo ainiai tų pačių herulų, kurie IX amžiuje \nbuvo išvykę iš Žemutinės Saksonijos ir įsikūrę kairiaja\nme Vyslos krante, apsigyvendami kartu su slavais (žr. \n§ 464).
Aiškus dalykas, kad pirmas padavimo punktas teisingas, o ant ras — kelia abejonių, taigi būtent herulų atvykimas yra neginčytina tiesa.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 133
Lietuvos kronikos apskritai \nsutaria dėl jų atvykimo iš romėnams priklausiusių žemių, \nskiriasi tik nuomonės dėl šio įvykio priežasčių. Aiškus \ndalykas, kad pirmas padavimo punktas teisingas, o ant\nras — kelia abejonių, taigi būtent herulų atvykimas yra \nneginčytina tiesa.
Visiškai galime patikėti spėji mu, tarę, kad šis Palemonas kartu su savo draugais, ¡ku rių buvo penki šimtai, — tai ne kas kita, o herulai, dar išlikę kitoje Oderio pusėje ar kur nors arčiau ir vėliau priversti vykti pas savo giminaičius lietuvius.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 132
Betgi taip galėjo atsitikti ir \ntrečią kartą X amžiaus antrojoje pusėje, tikėtina, kad jie \ngalėjo ¡būti Palemono vedami. Kad Palemono ar Palimono \nvardas buvo žinomas mūsų krašte, rodo ir dabar girdimos \npavardės1 Žemaitijoje. Turime ir mitologinį padavimą apie \nšį vyrą (šio veikalo I tomo str. „Palemonas“ — P. 166— \n168), yra ir nuostabi vietovė, tą patį mums menanti, tad \nnėra ko čia romėnų velti. Visiškai galime patikėti spėji\nmu, tarę, kad šis Palemonas kartu su savo draugais, ¡ku\nrių buvo penki šimtai, — tai ne kas kita, o herulai, dar \nišlikę kitoje Oderio pusėje ar kur nors arčiau ir vėliau \npriversti vykti pas savo giminaičius lietuvius
Ją ir herulai, kaip tobuliausią, buvo sau prisi taikę.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 58
Ją ir herulai, kaip tobuliausią, buvo sau prisi\ntaikę. Nors jie, būdami Italijoje, ir įgijo žinių apie kitokią \ntvarką ir religiją, bet karšta meilė gimtiesiems namams, \nfanatiškas atsidavimas tautai ir buvo tos priežastys, dėl \nkurių jie atmetė Romos imperijoje pažintas spinduliuo\njančias tiesas ir apsisprendė verčiau nebeieškoti ¡geresnio \ntikėjimo bei liautis tobulinus pasaulietinę tvarką, negu \npakenkti protėvių sumanymams ir svajonėms, juk tos \nsvajonės tokios brangios ir tiek jose garbingos praeities \natgarsių
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Medžiagą, iš kurios sudėjau šį istorijos tomą, sėmiausi, kiek buvo reikalo ir užteko sugebėjimų, iš rašytinių paminklų, pra dėdamas nuo Šiaurės sagų ir baigdamas Kojalavičiumi, ne praleisdamas nieko, kas galėjo būti naudinga. Be to, mano pa ties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplin kybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mito logija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti. Išminties vertintojas ir žmonių giminės bičiulis šiame vi suotinės mitologijos papildyme ras sau naują naudą: pamatys šiaip dar nepažintą žmogaus proto silpnybės pusę, išsamiau pažins įdomią supainiotą praeitį ir civilizacijos progreso ke lius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu. 360 ## Puslapis 360 žįsta lietuvių nuo amžių paveldėtą dievobaimingumą gimdy tojų, kraujo giminių ir visų nelaimingųjų atžvilgiu, kas žino neišdildomą jų bruožą gerbti žmogaus gyvybe.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tačiau ar klaida kokiame nors dalyke arba jo nesupratimas paneigia dalyko tik rumą? O gal dėl to nebuvo jokio krivio, kad Dusburgietis per dėjo jo valdžią? Mes jau anksčiau parodėme, kad kronikinin kas kaip reikiant nežinojo, koks buvo krivio laipsnis, rangas, valdžios ribos. Jau mes mūsų istorijos tyrimais įrodėme, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais Romovių būta ne vienoje vietoje ir jose gyveno atskiri kriviai, taigi Dusburgietis apie vieną Nadruvos krivį pasakė tai, kas tiko ir daugeliui kitų. Ar dėl tos klaidos krivis visiškai nustoja egzistuoti?
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
301 ## Puslapis 312 3 1 4 Šitaip susiklosčius aplinkybėms, herulams tarsi buvo lomia įkurti naują valstybę Vidurio Europoje. Jų net pa daugėjo atvykus tautiečiams tiesiai iš gimtų lietuvių že mių. Kaip tik tuo metu vyko didelis germanų genčių kraustymasis: vandalai, tiuringiai, gepidai, longobarda! ir kai kurios sikandinavų-gotų gentys iš Vyslos žemupio ir iš toliau Į šiaurę esančių kraštų siūbtelėjo į pietus; tai jie išsivedė su savimi ir lietuvių kartas1, kurios galbūt nenuėjo toliau kaip iki Dunojaus ir Noriko, o ten įsiliejo į herulų kolonijas.