Vėluva

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

J a r o- 68 ## Puslapis 85 I KNYGA ir mažų laivų, žodžiu, sunaikino viską, ką tik buvo galima plėnimis paleisti, tik kryžiuočių pilis išliko sveikaf. Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasigavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobrynės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kunigaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apylinkės1 1 .

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Tais pačiais 1347 m. lietuvių karalius (rex) niokojo Ragainės ir Įsruties apylinkes, spalio pradžioje priėjo Vėluvą, tyliai įėjus buvo sudegintas miestas, po to lietuviai siaubė Unzatrapio žemę prie Alnos bei Girdavą. Taip lietuviai „dar ie sumušė krikščionis“.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

J a r o- 68 ## Puslapis 85 I KNYGA ir mažų laivų, žodžiu, sunaikino viską, ką tik buvo galima plėnimis paleisti, tik kryžiuočių pilis išliko sveikaf. Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasigavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobrynės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kunigaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apylinkės1 1 .

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Sembos žemės nuniokojimą ir Vėluvos pilies pastatymą Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, labai įtūžo kaimyninės nadruvių, skalvių ir sūduvių gentys už tai, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (jie mat būgštavo, kad dėl tos priežasties ir jiems teksią pasiduoti tikėjimui, kaip ir patvirtino tolesnė įvykių eiga), todėl, sutelkę galingą kariuomenę, įsibrovė į Sembos žemę, piešdami ir degindami; daug žmonių paėmė į nelaisvę ir nukovė, o grįždami atgal, susimanė pastatyti pilį Vėluvoje329, norėdami sutrukdyti broliams ir sembams netikėtai ir be vargo brautis į Nadruvos žemę. Pastatę šią pilį, jie sugrįžo pas savuosius, palikę pilyje Tirską330 bei jo sūnų Maudelį331 su daugybe ginklanešių.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Vasarą Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui, puldama Sembą ties Vėluva, o rudenį patraukė į Dobrynės kunigaikštystę, gindama Mazoviją, kurią norėta išlaikyti savo pusėje56.