Dusburgietis teigia, kad henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti.
Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o\nminėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam\nlietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė\nvienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė\njam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.
Kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę užtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos besivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami nedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko, kol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė magistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių kariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei tie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi rinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus. Toje vietoje, kur įvyko mūšis, vėliau gyveno vienas atsiskyrėlis, kuris naktimis dažnai matydavo degančias žvakes, aiškiai liudijančias, jog čia žuvusieji jau buvo nuo kankinių karaliaus gavę kankinių vainikus.
Henrikas Tupadelis patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi rinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus.
Kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę užtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos besivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami nedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko, kol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė magistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių kariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei tie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi rinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus. Toje vietoje, kur įvyko mūšis, vėliau gyveno vienas atsiskyrėlis, kuris naktimis dažnai matydavo degančias žvakes, aiškiai liudijančias, jog čia žuvusieji jau buvo nuo kankinių karaliaus gavę kankinių vainikus.