Vengrai siaubė Kulmo žemę, o grįždami per mišką patyrė didelių nuostolių nuo kaimiečių parverstų medžių. Zigmantas buvo įtraukęs vengrus į koaliciją prieš Lenkijos Karūną. Lenkai, vengrai, čekai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis dėl tarpusavio gynybos prasidėjus karui prieš turkus.
Apie dievo kerštą Tuo metu, kai vengrai siaubė Kulmo žemę, Vengrijos karalius su didžiausia kariuomene patraukė prieš vieną karalių, jam pavaldų. Kai jis brovėsi į jo karalystę, to krašto kaimiečiai su pjūklais taip papjovė medžius miškuose, kuriais turėjo vengrai grįždami žygiuoti, kad vienas medis griūdamas parblokštų kitą ir taip toliau. Todėl, kai vengrai grįždami įėjo į šį mišką, mūsų jau minėti kaimiečiai pajudino medžius, o tie, griūdami vienas ant kito iš vienos ir kitos pusės, nuslėgė galybę vengrų. Vis dėlto dievas, būdamas ir geras, ir pakantus, ir gailestingas, galėdamas kantriai laukti ir daug atleisti, pasak pranašo Nahumo, esąs taip pat „dievas pavydus ir keršijąs, viešpats yra keršytojas savo nedraugams, ir jis rūstinasi ant savo priešų” (Nah 1, 2). Argi tad galėjo viešpats kantriai ir gailestingai kęsti, kai šisai Vengrijos karalius siuntė savo tautą siaubti Kristaus bei jo motinos žemės ir joje įsikūrusių brolių, pasiryžusių bet kurią dieną paaukoti ir savo turtus, ir save ir atkeršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias. Kad ir kaip ten būtų buvę, viešpats negalėjo nekeršyti.
Vytautas tuo buvo labai užgautas. Jogailos paskutinioji žmona Zofija stengėsi gražiais žodžiais jį perprašyti, bet jis su ironija atsiprašymą atmetė. Olesnickis be Vytauto pritarimo ėmė savarankiškai vesti Lenkijos politiką—ieškojo būdu susitaikinti su Zigmantu D., rengė lenkų bajorų suvažiavimą su vengrais, kuriuos neseniai Zigmantas buvo įtraukęs į koaliciją prieš Karūną. Tuo būdu Olesnickiui pasisekė Vytauto planus suparaližuoti.
Po to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardu sudarė taiką su Steponu, Valachijos valdovu, bei jo sūnumi Bogdanu. Galop visų, o ypač Vladislovo, Vengrijos karaliaus, pastangomis lenkai, vengrai, čekai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis, kuriomis ne tik valdovai, bet ir visos jų karalystės bei žemės pažadėjo viena kitą ginti, kai prasidės karas prieš turkus. Dievobaimingas Aleksandro įstangas sužlugdė klastingos Ivano pinklės.