Vengrai siaubė Kulmo žemę, o grįždami per mišką patyrė didelių nuostolių nuo kaimiečių parverstų medžių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 257
Apie dievo kerštą Tuo metu, kai vengrai siaubė Kulmo žemę, Vengrijos karalius su didžiausia kariuomene patraukė prieš vieną karalių, jam pavaldų. Kai jis brovėsi į jo karalystę, to krašto kaimiečiai su pjūklais taip papjovė medžius miškuose, kuriais turėjo vengrai grįždami žygiuoti, kad vienas medis griūdamas parblokštų kitą ir taip toliau. Todėl, kai vengrai grįždami įėjo į šį mišką, mūsų jau minėti kaimiečiai pajudino medžius, o tie, griūdami vienas ant kito iš vienos ir kitos pusės, nuslėgė galybę vengrų. Vis dėlto dievas, būdamas ir geras, ir pakantus, ir gailestingas, galėdamas kantriai laukti ir daug atleisti, pasak pranašo Nahumo, esąs taip pat „dievas pavydus ir keršijąs, viešpats yra keršytojas savo nedraugams, ir jis rūstinasi ant savo priešų” (Nah 1, 2). Argi tad galėjo viešpats kantriai ir gailestingai kęsti, kai šisai Vengrijos karalius siuntė savo tautą siaubti Kristaus bei jo motinos žemės ir joje įsikūrusių brolių, pasiryžusių bet kurią dieną paaukoti ir savo turtus, ir save ir atkeršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias. Kad ir kaip ten būtų buvę, viešpats negalėjo nekeršyti.
Zigmantas buvo įtraukęs vengrus į koaliciją prieš Lenkijos Karūną.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 222
Vytautas tuo buvo labai užgautas. Jogailos paskutinioji žmona Zofija stengėsi gražiais žodžiais jį per prašyti, bet jis su ironija atsiprašymą atmetė. Olesnickis be Vy tauto pritarimo ėmė savarankiškai vesti Lenkijos politiką—ieš kojo būdu susitaikinti su Zigmantu D., rengė lenkų bajorų suva žiavimą su vengrais, kuriuos neseniai Zigmantas buvo įtraukęs į koaliciją prieš Karūną. Tuo būdu Olesnickiui pasisekė Vy tauto planus suparaližuoti.
Lenkai, vengrai, čekai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis dėl tarpusavio gynybos prasidėjus karui prieš turkus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 555
Po to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės\nvardu sudarė taiką su Steponu, Valachijos valdovu,\nbei jo sūnumi Bogdanu. Galop visų, o ypač Vladislovo,\nVengrijos karaliaus, pastangomis lenkai, vengrai, če\nkai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis, kuriomis ne\ntik valdovai, bet ir visos jų karalystės bei žemės pa\nžadėjo viena kitą ginti, kai prasidės karas prieš turkus.\nDievobaimingas Aleksandro įstangas sužlugdė klas\ntingos Ivano pinklės.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pasiuntiniai prašė, kad su tokiu pat įkarščiu, su kuriuo neseniai atkalbinėjo Aleksandrą nekariauti prieš Steponą, dabar padėtų karaliui Jonui bei didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, pasiryžusiems pradėti karą prieš turkus ir paremti Steponą, ypač dėl to, kad to reikalauja ne tik pavienių asmenų susitarimai, bet ir viso krikščionių pasaulio bendras reikalas. Iva nas, patvirtinęs, kad nieku būdu nepatiksiąs bėdoje Ste pono, pridūrė, kad neturįs kol kas jokių žinių apie Ste ponui gresiantį pavojų ir todėl ketinąs ateiti į pagalbą tik tada, kai šis pats jos paprašysiąs. Kalbėdamas dėl akių gražius žodžius, širdyje galvojo apie karą prieš < Lietuvą pasiryžęs pasipelnyti 1499 m eta i iš svetimos nelaimės.