Apie 1500 m. LDK veikė šešios stačiatikių vyskupijos, pavaldžios Kijevo metropolijai.
Įrodymai (1)
Nuo 1387 m. LDK yra katalikiška, kaip ir Lenkija, tačiau Lenkijoje apie 1500 m. buvo tik
Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
6 teiginiai6 įrašai21 ryšys
Stačiatikiai – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusi krikščionių bendruomenė, šalia katalikų sudariusi vieną iš etnokonfesinių grupių. Gedimino laikais Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau stovėjo stačiatikių cerkvės, o Algirdas stačiatikybę toleravo, jei ji neprieštaravo valdovo interesams. Apie 1500 m. LDK veikė šešios stačiatikių vyskupijos, pavaldžios Kijevo metropolijai, kurios metropolitas reziduodavo ir Naugarduke bei Vilniuje. Stačiatikių vienuolynuose buvo rašoma bulgarų kilmės slavų bažnytine kalba, o jų rašto tradicija prisidėjo prie LDK raštinės rusėnų kalbos formavimosi. 1418 m. Vytautas į Konstancos susirinkimą pasiuntė G. Camblako vadovaujamą stačiatikių delegaciją, turėjusią pagrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Sudėtis |
|
| |
| Struktūra |
|
| |
| VeiklaŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Tikslai |
|
|
Patikrinti teiginiai
Apie 1500 m. LDK veikė šešios stačiatikių vyskupijos, pavaldžios Kijevo metropolijai.
Nuo 1387 m. LDK yra katalikiška, kaip ir Lenkija, tačiau Lenkijoje apie 1500 m. buvo tik
1418 m. Vytautas į Konstancą pasiuntė G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pagrįsti unijos su Katalikų bažnyčia siekį.
Todėl 1413 m. Vytautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į Konstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pagrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.
Katalikams buvo draudžiamos mišrios vedybos su stačiatikiais, o nekatalikiškai pusei tokiose santuokose liepta priimti katalikybę.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Katalikams buvo uždraustos mišrios su stačiatikiais vedybos ir, kad jas išlygintų, įsakyta nekatalikiškai pusei priimti katalikybę. Šiaip stačiatikių neversta būti katalikais, tik jiems nesuteikta jokių teisių ir privilegijų. Tas sulaikė stačiatikybės plitimą ir jos vietoje į rytus plito katalikų tikėjimas.
Gedimino laikais Vilniaus „rusėnų pusėje“ stovėjo cerkvės, o Algirdas toleravo stačiatikybę, kai ji neprieštaravo valdovo interesams.
Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau Gedimino laikais stovėjo cerkvės: stačiatikės visų pirma buvo kai kurios didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žmonos, tačiau stačiatikių būta ir valdovo dvare – Algirdas toleravo stačiatikybę, jei tai neprieštaravo jo, kaip valdovo, interesams. Valdovo dvariškiai stačiatikiai, rašto išmokę stačiatikių vienuolynuose, kūrė valdovo raštinę. Vienuolynuose rašoma bulgarų kilmės slavų bažnytine kalba, o LDK raštinėje pradėjo formuotis rusėnų kalba.
Lietuvių kalba raštijos tradicijų nebuvo sukūrusi, o stačiatikiai valdiniai jau turėjo kelių šimtmečių bažnytinę rašto tradiciją nuo Kijevo Rusios laikų.
Lietuvių kalba raštijos tradicijų nebuvo sukūrusi, o stačiatikiai valdiniai jau turėjo kelių šimtmečių bažnytinę rašto tradiciją nuo Kijevo Rusios laikų. LDK stačiatikių vienuolynuose rašyta bulgarų kilmės slavų bažnytine kalba, o LDK raštinėje pradėjo formuotis rašto tradicija, kuri skyrėsi nuo minėtos bažnytinės kalbos. Aiškiai ją skyrė amžininkai.
Bajoriškoji santvarka leido šalia katalikų egzistuoti stačiatikiams ir kitoms etnokonfesinėms bendrijoms.
Pagal liberum veto teisę bajoriškojo parlamento – Seimo sprendimai turėjo būti priimami vienu balsu, o tai ypač kontrastavo su Vakarų Europos absoliutistinėmis santvarkomis ir trukdė stiprinti bei centralizuoti valstybę. Antra vertus, tokia, moderniuoju žvilgsniu atrodanti anachronistiška, santvarka leido visuomenėje šalia katalikų egzistuoti įvairioms etnokonfesinėms bendrijoms: kalvinistams, liuteronams, stačiatikiams ir unitams, dar vėliau – iš Rusijos atsikeliantiems sentikiams, be to, nuo Vytauto laikų gyvuojan-
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 5 | 5 |
| Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.) | — | 1 | 1 |