Vikipedijos įžanga
Kazokai (rus. казаки́, козаки, ukr. козаки, lenk. kozacy; totorių kalbos kilmės žodis, reiškęs laisvuosius kovotojus, pagal kitą versiją savivardis kilęs nuo chazarų tautos vardo) – iš pradžių vadintos laisvųjų raitelių junginių bendruomenės. Pabėgę rusų ir ukrainiečių baudžiauninkai bei dezertyravę totoriai nuo XV a. pietų Rusijos ir Ukrainos stepėje kūrė savo gyvenvietes. Tai buvo stačiatikių bendruomenės, kovojusios su klajoklių antpuoliais (daugiausia Krymo totorių). XVII a. Ukrainoje susidarė pusiau valstybinis kazokų etmonatas, kuris kovojo su Lenkijos valdžia, autonomijos teisėmis įėjo į Rusijos imperiją. Iki XVIII a. rusų ir ukrainiečių kazokai nuo imperijos buvo nepriklausomi, tačiau vėliau buvo pamažu integruojami į Rusijos armiją kaip kavalerijos daliniai. Pagrindinės kazokų apgyvendintos sritys buvo Dono, Dnepro ir Uralo regionai.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
1893 m. po visą Europą nuskambėjo Kražių įvykiai – raiti kazokai šturmavo Kražių bažnyčią, kurią nuo uždarymo gynė susirinkę miestelio gyventojai. Tačiau, slūgstant revoliucijos bangai, caro valdžia 1906 m. pavasarį kazokų ir kariuomenės pastangomis savo kiek pakoreguotą tvarką atkūrė.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu