Ties Lojevu ekspedicinės pajėgos persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir patraukė vakarų kryptimi Mozyriaus bei Slucko link. V. Gosievskis sudegintame Lojeve užėmė patogias pozicijas ir įsakė supilti pylimą Podobailos stovyklai apšaudyti. Ties Lojevu maždaug 4000 totorių ekspedicinės pajėgos persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir patraukė Mozyriaus bei Slucko link.
Jodami stepėmis tarp Lietuvos ir Maskvos valdų jie kasdien sukardavo maždaug po 25 km ir per 50 dienų įveikė apie 900 km atstumą. Ties Lojevu jie persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir paspartinę žygio tempą pasileido tiesiai vakarų kryptimi Mozyriaus ir Slucko link. Galiausiai apie liepos 20-22 d.
Su pėstininkais ir artilerija atplaukęs V. Gosievskis sudegintame Lojevo mieste užėmė patogias pozicijas ir įsakė supilti pylimą, kad galėtų apšaudyti Podobailos stovyklą, esnačią kitame upės krante. Tuo metu pasirodė M. Kričevskis. Spėjama, kad jis nesitikėjo šioje vietoje sutikti J. Radvilos kariuomenę.
Ekspedicines pajėgas sudarė maždaug 4000 totorių, turėję apie 10000 žirgų. Jodami stepėmis tarp Lietuvos ir Maskvos valdų jie kasdien sukardavo maždaug po 25 km ir per 50 dienų įveikė apie 900 km atstumą. Ties Lojevu jie persikėlė į dešinįjį Dniepro krantą ir paspartinę žygio tempą pasileido tiesiai vakarų kryptimi Mozyriaus ir Slucko link.
S. Podobaila išsirinko vietą tarp Dniepro ir Sožos žiočių, apsuptą nepraeinamų pelkių, o tose vietose, kur buvo įmanoma pereiti, išrausė griovius ir supylė pylimus. Lojevo miestas, esantis kitoje (dešinėje) upės pusėje, buvo sudegintas, kad priešui nebūtų kur įsitvirtinti.