Rusia

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vytautas, vienintelio troškimo apimtas, sukviečia pas save įžymiausius šiaurės šalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketindamas jiems dalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi. Į Trakus (1430 metais), kur didysis kunigaikštis paprastai gyvendavo didžiulėje pilyje, ir į Vilnių atvyksta: Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, Tverės ir Riazanės kunigaikščiai bei daugelis kitų iš Rusios; Maskvos metropolitas Fotijas, Valakijos vaivada Aleksandro sūnus Elijas, Prūsijos didysis magistras Rusdorfas, Livonijos magistras, Mazovijos kunigaikščiai ir totorių chanai84. Pagaliau pakviestas atvyksta Jogaila, lydimas gausaus Lenkaralių Zigmantą nuo ketinimo karūnuoti Vytautą, ir Nr.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais senosios bažnyčios duris, kurią pats Goštautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į rytus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus. Vis dėlto ne tokios jėgų įtampos iš lietuvių reikalavo šio karžygio ekspedicijos į Rusią, kokie būdavo kruvini mūšiai su Ordinu. Ir todėl, nepaisant viso Algirdo veiklumo, Lietuvos sostinė keletą kartų, jam gyvam esant, buvo žiauriai nuniokota.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

-- • — 115 ## Puslapis 132 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS toks karinis valdymas, ir dažni kryžiuočių antpuoliai bei miesto apgultys, žinia, anaiptol nepadėjo įtvirtinti naujų Magdeburgo teisių tarp miestiečių. Prekyba su Rusia ir Prūsija seniai nutrūkusi, nuolatinis priešo pavojus Lietuvos sostinę vertė pakaitomis čia karine stovykla, čia mūšio lauku. Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vladislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kainavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvyrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Visi Šie įvykiai siejami su III amžiumi. 235 Frotono III sūnus Fridleifas buvo auklėjamas Rusioje, pas motinos, karalaitės Chunigardijos, gimines; vieno iš giminaičių — rusnėnų karaliuko — padedamas, jis susigrąžino iš jo tėvo atimtą Danijos sostą1. 236 Sklinda garsūs senoviniai skandinavų padavimai apie didvyrį Starkaterą, kuris buvo Sterverko sūnus ir vyresniojo Starkatero anūkas, ypatingos jėgos, narsumo ir karingumo žmogus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Karalius Frotonas, valdęs, pasak Torfėjo skaičiavimų, maždaug IV amžiaus viduryje, sužinojo, kad lietuvių genties tautos, gyvenančios rytinėse Baltijos jūros pakrantėse; rusai, kuršiai, žemgaliai, .sembai, arba samlandiečiai, ir jų tolesni kaimynai sumanė atsisakyti priklausomybės Danijos karalystei. Jis išsiuntė riterį drauge su slavų kunigaikščiu Vinu, įpareigojęs grąžinti tuose kraštuose jo valdžią. Jie pirmiausia nuvyko į Rusią, o iš ten žygiavo į maištaujančius kraštus. Visur laukė puikios pergalės; kraštai arba pasiduodavo gera valia, arba būdavo pavergiami ginklu2.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Grėsminga tebuvo šiaurė, tačiau tos pusės saugumą laidavo tai, kad vokiečiai ir latviai, įsivėlę Livonijoje į vidaus karą, neturėjo laiko niokoti Lietuvos. Todėl, būdamas ramus dėl vidaus reikalų, Kukovaitis galėjo siųsti didesnę pagalbą Skirmantui į Rusią. Karą prieš Skirmantą susimanė rengti Balaklajus, naujas Užvolgio skitų kunigaikštis, galimas daibtas, norėdamas išdildyti priS k irm a n ta s su m u ša siminimus apie pralaimėjimą, sk itu s patirtą prieš keletą metų; teisėtos priežasties, jis išleido pasiuntinius, turėjusius pareikalauti iš Rusios duoklės.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kęstutis mėgino sutrukdyti, tačiau, du K a zim ie ra s, L e n k ijo s kartus saugos karių atremk a ra liu s, a tim a iš Jietas, galop išsižadėjo šio sutu v ių R u sią manymo. Tais pačiais metais Kazimieras, Lenkijos karalius, pasinaudojęs proga, jog lietuviai įsitraukė į karą su kryžiuočiais, atėmė iš jų rusų valdas išvijęs iš Volynės Algirdo brolį Liubartą. Mat, nors visą Belzo kunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podolės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė Volynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga, kad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos karalius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti vietininkai.