Jogailos reformų pradžioje prekyba su Rusia ir Prūsija buvo seniai nutrūkusi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 131-132
-- • — 115 ## Puslapis 132 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS toks karinis valdymas, ir dažni kryžiuočių antpuoliai bei miesto apgultys, žinia, anaiptol nepadėjo įtvirtinti naujų Magdeburgo teisių tarp miestiečių. Prekyba su Rusia ir Prū sija seniai nutrūkusi, nuolatinis priešo pavojus Lietuvos sos tinę vertė pakaitomis čia karine stovykla, čia mūšio lauku. Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vla dislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kai navo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvy rojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų.
1430 m. į Vytauto karūnavimo iškilmes Trakuose ir Vilniuje atvyko Tverės, Riazanės kunigaikščiai ir daugelis kitų iš Rusios.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 174
Vytautas, vienintelio \ntroškimo apimtas, sukviečia pas save įžymiausius šiaurės \nšalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketindamas jiems \ndalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi. Į Trakus (1430 \nmetais), kur didysis kunigaikštis paprastai gyvendavo di\ndžiulėje pilyje, ir į Vilnių atvyksta: Maskvos didysis kuni\ngaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, Tverės ir \nRiazanės kunigaikščiai bei daugelis kitų iš Rusios; Mask\nvos metropolitas Fotijas, Valakijos vaivada Aleksandro sū\nnus Elijas, Prūsijos didysis magistras Rusdorfas, Livonijos \nmagistras, Mazovijos kunigaikščiai ir totorių chanai84. Pa\ngaliau pakviestas atvyksta Jogaila, lydimas gausaus Len-\nkaralių Zigmantą nuo ketinimo ka\nrūnuoti Vytautą, ir Nr.
Algirdo ekspedicijos į Rusią iš lietuvių reikalavo mažiau jėgų negu kruvini mūšiai su Ordinu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45-46
Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais seno sios bažnyčios duris, kurią pats Goš tautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į ry tus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus. Vis dėlto ne tokios jėgų įtampos iš lietuvių reikalavo šio karžygio ekspedicijos į Rusią, kokie būdavo kruvini mūšiai su Ordi nu. Ir todėl, nepaisant viso Algirdo veiklumo, Lietuvos sos tinė keletą kartų, jam gyvam esant, buvo žiauriai nunioko ta.
Narbutas pasakoja, kad Frotono III sūnus Fridleifas buvo auklėtas Rusioje pas motinos giminaičius ir jų padedamas susigrąžino Danijos sostą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 243
Visi Šie įvykiai siejami su III amžiumi.\n235\nFrotono III sūnus Fridleifas buvo auklėjamas Rusioje,\npas motinos, karalaitės Chunigardijos, gimines; vieno iš\ngiminaičių — rusnėnų karaliuko — padedamas, jis susi\ngrąžino iš jo tėvo atimtą Danijos sostą1.\n236\nSklinda garsūs senoviniai skandinavų padavimai apie\ndidvyrį Starkaterą, kuris buvo Sterverko sūnus ir vyres\nniojo Starkatero anūkas, ypatingos jėgos, narsumo ir ka\nringumo žmogus.
Narbutas rašo, kad Frotono pasiųstas riteris ir slavų kunigaikštis Vinas pirmiausia nuvyko į Rusią, o iš jos žygiavo į maištaujančius kraštus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 243
Karalius Frotonas, valdęs, pasak Torfėjo skaičiavimų, maž daug IV amžiaus viduryje, sužinojo, kad lietuvių genties tautos, gyvenančios rytinėse Baltijos jūros pakrantėse; rusai, kuršiai, žemgaliai, .sembai, arba samlandiečiai, ir jų tolesni kaimynai sumanė atsisakyti priklausomybės Da nijos karalystei. Jis išsiuntė riterį drauge su slavų kuni gaikščiu Vinu, įpareigojęs grąžinti tuose kraštuose jo valdžią. Jie pirmiausia nuvyko į Rusią, o iš ten žygiavo į maištaujančius kraštus. Visur laukė puikios pergalės; kraštai arba pasiduodavo gera valia, arba būdavo paver giami ginklu2.
Todėl, būdamas ramus dėl vidaus reikalų, Kukovaitis galėjo siųsti didesnę pagalbą Skirmantui į Rusią.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 84
Grėsminga tebuvo šiaurė, tačiau\ntos pusės saugumą laidavo tai, kad vokiečiai ir latviai,\nįsivėlę Livonijoje į vidaus karą, neturėjo laiko niokoti\nLietuvos. Todėl, būdamas ramus dėl vidaus reikalų,\nKukovaitis galėjo siųsti didesnę pagalbą Skirmantui į\nRusią. Karą prieš Skirmantą susimanė rengti Balakla-\njus, naujas Užvolgio skitų kunigaikštis, galimas daib-\ntas, norėdamas išdildyti pri-\nS k irm a n ta s su m u ša\nsiminimus apie pralaimėjimą,\nsk itu s\npatirtą prieš keletą metų;\nteisėtos priežasties, jis išleido pasiuntinius, turėjusius\npareikalauti iš Rusios duoklės.
Kojelavičiaus pasakojime Kazimieras, vadinamas Lenkijos karaliumi, Belzą ir Volynę perdavė su sąlyga, kad aukščiausia galia Rusioje priklausys Lenkijos karaliui.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 248
Kęstutis mė gino sutrukdyti, tačiau, du K a zim ie ra s, L e n k ijo s kartus saugos karių atrem- k a ra liu s, a tim a iš Jie- tas, galop išsižadėjo šio su- tu v ių R u sią manymo. Tais pačiais metais Kazimieras, Lenkijos kara lius, pasinaudojęs proga, jog lietuviai įsitraukė į karą su kryžiuočiais, atėmė iš jų rusų valdas išvijęs iš Vo lynės Algirdo brolį Liubartą. Mat, nors visą Belzo kunigaikštystę paliko Jurgiui Narimantaičiui, o Podo lės kunigaikščiui Aleksandrui Narimantaičiui atidavė Volynę, tačiau abi šias žemes atidavė su ta sąlyga, kad aukščiausią galią į Rusią turėsiąs Lenkijos kara lius, o pilis, miestus bei įgulas tvarkysią lenkų skirti vietininkai.
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 429
Dabar pateiksime šį lietuvių mitologijos gabalėlį. Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Sklinda garsūs senoviniai skandinavų padavimai apie didvyrį Starkaterą, kuris buvo Sterverko sūnus ir vyres niojo Starkatero anūkas, ypatingos jėgos, narsumo ir ka ringumo žmogus. Jis buvo auklėjamas Danijos karaliaus Haroldo rūmuose kartu su karalaičiu Vikaru. Sis Siaurės didvyris pirmaisiais V amžiaus metais, kai Letrą, t. y. Da niją, valdė karaliai Halfadonas ir Fridleifas, o po jų — Frotonas IV, daug kartų rengė žygius į tolimus kraštus. Karalius Frotonas, valdęs, pasak Torfėjo skaičiavimų, maž daug IV amžiaus viduryje, sužinojo, kad lietuvių genties tautos, gyvenančios rytinėse Baltijos jūros pakrantėse; rusai, kuršiai, žemgaliai, .sembai, arba samlandiečiai, ir jų tolesni kaimynai sumanė atsisakyti priklausomybės Da nijos karalystei.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Skirmantas, kuo grei čiausiai sutraukęs didžiulę kariuomenę, kurią sudarė rusai, šioje Neries pusėje gyvenantys lietuviai, be to, Kukovaičio atsiųsti Užnerio lietuviai, pasiuntiniams surengė kuo šauniausią puotą; po ilgų vaišių, kai šie jau ketino keliauti atgal, Skirmantas įsakė visiems nu pjaustyti nosis bei ausis; šitaip sudarkyti, jie turėję pranešti kunigaikščiui: „Tegu galop liaujasi skitai lie tuviams kalbėję apie duoklę. Jeigu jie turi kokią teisę į Rusios dalį, pavaldžią Lietuvai, tegu nuo šiol siekia jos ginklais, o ne per pasiuntinius. Tegu jie žino, kad į šitokį pasiuntinių pareiškimą lietuviai negali duoti kitokio atsakymo nei tas, kurį dabar davė".