Netoli Dnepro atsitraukiantį Glinskį pasitiko šešiasdešimt tūkstančių maskvėnų. Narbutas Dnepro pakrantėse tarp Mogiliovo ir Rogačiovo mini daugybę milžinkapių ir juos sieja su skitais. Narbutas rašė, kad pelazgai ilgainiui plačiai pasklido Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse nuo Po ir Arno žiočių iki Dnepro ir Dono.
Glinskis, nutraukęs Minsko apgulą gal dėl sąžinės priekaištų, gal iš pagarbos karaliui, pirmiausia su savo kariais nužygiavo į Borisovą, o iš ten į Oršą, nedrįsdamas stoti į atvirą kovą veikiausiai dėl to, kad turėjo per mažai karių. Jį atsitraukiantį atkakliai persekiojo karalius. Netoli Dnepro Glinskį pasitiko šešios dešimtys tūkstančių maskvėnų.
Kad Pavyslio, Padneprio senieji gyventojai ir kiti pildavo milžinkapius, dar ir Šiandien kiekvieną įtikina jų vaizdas. Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo, esama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų buvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abejo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusiųjų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius.
Būtent dėl šių priežasčių įvairios pelazgų kartos perėjo į helenų tautą, ir iš pelazgų kalbos susiformavo graikų kalba. 17 Pelazgai laikui bėgant* tapo didžiule tauta.1, laibai plačiai pasklidusia Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse, pradedant nuo Po ir Arno upių žiočių net iki Dnepro ir Dono.
Anksčiau jau minėjome, kad skitai yra kone seniausia Europos tauta, kurios atėjimas iš Azijos per Dono žemupį parodo Europos tautų kūdikystę. Jau 1540 metais prieš Kristaus gimimą jie buvo labai gausūs ir galingi, tuomet jiems priklausė Dnepro žiotys ir Tauridė1. Paskui jie paplito po visas Europos šalis kimbrų, keltų ir kitokiais pavadinimais.
Galima tik daryti gana tikėtiną prielaidą, kuri remiasi Ptolernėjo aprašymų nubraižytais žemėlapiais ir pavadinimo panašumu su chionitais. Šie buvo Padneprės emporiumų graikų kolonistai, susigiminiavę su skitais ir gyvenę dešiniojoje Dnepro pakrantėje, kur yra Kijevas; kitapus Dnepro jų kaimynai buvo alanai. Turime istorinių padavimų, jog, kai persų karalius Saporas žiemojo kažkur prie Volgos vidurupio, imperatorius Julijonas, taip pat buvęs prie Dunojaus vidurupio, siuntė pas jį žygūnus, kurie kėlėsi per Dneprą chionitų kolonijos teritorijoje, o po to keliavo toliau per alanų kraštą.
Priartinus mūsų tyrimus prie geografijos, pirmiausia reikia kreiptis ¡patarimo į istorijos tėvą. Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi apie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės graikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasiekiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt dėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei vietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo.
Taigi protėvius tautos, kurios istoriją nagrinėjame, toliau tyrinėti pradėsime nuo jų išėjimo iš Skitijos, buvusios prie Dono. 206 Kalbėdami apie didžiosios, arba karalių valdomos, Skitijos nykimą, minėjome tai lėmusias priežastis, kurios tarsi neturėjo įtakos gelonų-budinų tautai, nes nuo Dnestro plūdusios skitams priešiškos tautos neprasiskverbė j kairiosios Dnepro pakrantės gilumą. Taip pat ir sarmatų slinkimas nuo Dono žemupio Dnepro link nągalėjo trikdyti ramybės tos tautos, kuri nuo seno gyveno su jais kaimynystėje; svarbiausi sarmatų žygiai buvo nukreipti tiesiai į Uždneprės šalį.