Narbutas budinus vadino lietuvių protėviais ir indų-skitų tauta, kurios paprotys buvo garbinti upių šventumą. Narbutas rašė, kad budinai gyveno prie senovės Armėnijos Arakso, o vėliau persikėlė prie Volgos žemupio Arakso. Narbutas pasakojo, kad gelonai ir budinai apsigyveno prie Nemuno vidurupio ir Volkovysko apskrityje upę pavadino Rose.
T. Narbutas, remdamasis Herodotu, rašo, kad budinai turėjo medines tvirtoves, tarp jų Gelonos, ir buvo apibūdinami kaip rusvaplaukių, šviesiaakių žmonių giminė.
Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo\n pastatę medines tvirtoves. Viena jų buvo kvadratinė, kiek\n vienas jos šonas turėjo 30 stadijų, t. y. buvo 3000 rusiš\n kų sieksnių ilgio, ir vadinosi Gelonos. Jų tvirtovės buvo\n labai didingos, jose taip pat stovėdavo medinės šventyk\n los, kuriose buvo helenų dievai, garbinami heleniškai,\n altoriai ir koplytėlės irgi buvo iš medžio. Ten kasmet bū\n davo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bak\n chanalijos. Pasak to paties istoriko, budinu giminei bū\n dingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai\n žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.
Tikras dalykas yra tik tai, kad Arak-\nso upė, tekėjusi senovės Armėnijoje, buvo vadinamaitoss' kaip\ntik tada, kai prie jos gyveno budinai. Jie, kokios nors revoliu\ncijos nustumti nuo Armėnijos Arakso, leidosi į vakarus ir ap\nsigyveno prie Volgos žemupio, kuris taip pat vadinosi Arak-\nsas. Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir\nRoksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę. Pas\nkui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyve\nnusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime tre\nčią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, be\nsivadinanti Oskolas.
Pas\nkui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyve\nnusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime tre\nčią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, be\nsivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo\ntos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo\nkairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, te\nkančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross). Si ket\nvirta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą.
Indai svarbiu savo religingumo dalyku laiko\ntų upių garbinimą. Garbinti tokį upių šventumą buvo lietuvių\nprotėvių, konkrečiai budinu , indų-skitų tautos, paprotys .\n2 Rostovskis.
Štai kaip P. J. Safar žykas apibūdino T. Narbuto pamėgtuosius budinus: ,,<...> Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė pa guoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiek vienas protaujantis slavas drąsiai, be jokios apgaulės gali laikyti savo padermės šaka“3. O antrame „Slavų se nienų“ tome konstatavo: „Budininai, budinai — pati se niausia Herodoto minima slavų šaka, kažkur Voluinėje ir Baltarusijoje“4.
