T. Narbutas, remdamasis Herodotu, rašo, kad budinai turėjo medines tvirtoves, tarp jų Gelonos, ir buvo apibūdinami kaip rusvaplaukių, šviesiaakių žmonių giminė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 75
Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo pastatę medines tvirtoves. Viena jų buvo kvadratinė, kiekvienas jos šonas turėjo 30 stadijų, t. y. buvo 3000 rusiškų sieksnių ilgio, ir vadinosi Gelonos. Jų tvirtovės buvo labai didingos, jose taip pat stovėdavo medinės šventyklos, kuriose buvo helenų dievai, garbinami heleniškai, altoriai ir koplytėlės irgi buvo iš medžio. Ten kasmet būdavo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bakchanalijos. Pasak to paties istoriko, budinu giminei būdingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.
Narbutas rašė, kad budinai gyveno prie senovės Armėnijos Arakso, o vėliau persikėlė prie Volgos žemupio Arakso.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Tikras dalykas yra tik tai, kad Arakso upė, tekėjusi senovės Armėnijoje, buvo vadinamaitoss' kaip tik tada, kai prie jos gyveno budinai. Jie, kokios nors revoliucijos nustumti nuo Armėnijos Arakso, leidosi į vakarus ir apsigyveno prie Volgos žemupio, kuris taip pat vadinosi Araksas. Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir Roksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę. Paskui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyvenusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime trečią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, besivadinanti Oskolas.
Narbutas pasakojo, kad gelonai ir budinai apsigyveno prie Nemuno vidurupio ir Volkovysko apskrityje upę pavadino Rose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Paskui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyvenusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime trečią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, besivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo tos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo kairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, tekančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross). Si ketvirta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą.
T. Narbutas budinus laiko viena iš dviejų tautų, sudariusių lietuvių tautos pradžią, ir priskiria jiems indų-skitų kilmę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 6
mums lietuvių tautos pradžia atrodo kaip lydinys dviejų tautų — gelonų ir budinu. Pirmieji buvo pelazgų-helenų, antrieji — indų-skitų kilmės.
Narbutas budinus vadino lietuvių protėviais ir indų-skitų tauta, kurios paprotys buvo garbinti upių šventumą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 226
Indai svarbiu savo religingumo dalyku laiko tų upių garbinimą. Garbinti tokį upių šventumą buvo lietuvių protėvių, konkrečiai budinu , indų-skitų tautos, paprotys . 2 Rostovskis.
P. J. Safaržykas Herodoto budinus laikė venedų tauta ir seniausia Herodoto minima slavų šaka.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 14
Štai kaip P. J. Safaržykas apibūdino T. Narbuto pamėgtuosius budinus: ,,<...> Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė paguoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiekvienas protaujantis slavas drąsiai, be jokios apgaulės gali laikyti savo padermės šaka“3. O antrame „Slavų senienų“ tome konstatavo: „Budininai, budinai — pati seniausia Herodoto minima slavų šaka, kažkur Voluinėje ir Baltarusijoje“4.
Narbuto pasakojime kolchai dar Azijoje davė pradžią budinų genčiai, kuri vėliau įsikūrė prie Dono.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 41
Jame sakoma, kad kolchai giminiavosi su indais, arba kitados iš Indostano kilusiomis gentimis. Dievus garbino senovės Indijos budizmo pavyzdžiu; dar būdami Azijoje, davė pradžią susiformavusiai budinu genčiai, kuri įsikūrė prie Dono. Kadangi tie kolchai turėjo santykių su egiptiečiais ar priiminėjo juos, jų kolonijų ar tik pastatyto miesto ar tvirtovės būta šiaurinėje Azovo jūros pakrantėje, tai da 1 Ritter Carl.
Pasak Narbuto minimo Baturlino, budinai gyveno greta gelonų, Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkėse.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 73
Naujausių ir tiksliausių šios graikų istoriko geografijos paaiškinimų pateikė generolas Baturlinas, aprašydamas Darijaus žygį prieš Skitiją2. Pasak jo, gelonų gyventa dabartinėje Starobelsko apskrityje, o budinai gyveno visai greta, rytų link buvo užėmę šiandienių Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkes, vadinasi, šių abiejų genčių gyvenamas kraštas plytėjo Dono ir Doneco tarpupyje, jo plotas iš pietų į šiaurę galėjo būti nuo 48 iki 51 laipsnio platumos, o tisagetai buvo įsikūrę šiandienėse Oriolo, Tūlos, Riazanės, Tambovo ir Penzos gubernijose. Šios gentys buvo laikomos getų karta, kuri anksčiau turėjusi gyventi prie Tisos, arba Tibiskos, upės, įtekančios į Dunojų ir dėl to taip vadinamos3.
Pasak Narbuto cituojamo Herodoto, budinai savo žemėje turėjo medinių tvirtovių, tarp jų Gelonos tvirtovę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 75
Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo pastatę medines tvirtoves. Viena jų buvo kvadratinė, kiekvienas jos šonas turėjo 30 stadijų, t. y. buvo 3000 rusiškų sieksnių ilgio, ir vadinosi Gelonos. Jų tvirtovės buvo labai didingos, jose taip pat stovėdavo medinės šventyklos, kuriose buvo helenų dievai, garbinami heleniškai, altoriai ir koplytėlės irgi buvo iš medžio. Ten kasmet būdavo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bakchanalijos. Pasak to paties istoriko, budinu giminei būdingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.
T. Narbutas lietuvių tautos pradžią siejo su dviejų senovės tautų, gelonų ir budinų, lydiniu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 192
Nors gal nėra Europoje nė vienos tautos, kuri; nebūtų 'dviejų arba trijų skirtingų tautų lydinys5 , Toks susiliejimas niekada nebuvo trumpo laiko ar politinės santvarkos vaisius, bet istorinis faktas, kurį nulemdavo atsitiktinumas ir netikėtos aplinkybės, suformavusios naujas tautas ir skatinusios žmonių plitimą tuo metu, kai pirmykštės žmonių giminės dar buvo negausios, išskaidytos po tolimas vietoves ir kolonijas, kur jas nubloškė apvaizda. 196 Būtent šitaip ir su panašiomis aplinkybėmis susijusi, atrodo, lietuvių tautos, kaip lydinio dviejų senovės tautų, gelonų ir budinu, pradžia. Pirmieji buvo pelazgų-helenų, antrieji — indų-skitų kiimės.
Narbuto teigimu, budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvenamųjų vietovių ir įsikūrė prie Nemuno.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 214
Senovės tyrinėtojai neabejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvenamųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal išstumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros skubančio Nemuno vaga atvedė iki žygio j vakarus pabaigos. Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma dera laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tunmanas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2.
Narbuto pasakojime lietuvių protėviams atėjus į Prūsijos kraštus, Sambijoje įsikūrė daugiausia senovės budinų gyventojai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 268
Hugas Grocijus, tyręs budinu kolonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Geropijus Bekanas3. Sambijoje buvo gynybinių miestų, puikių dievams garbinti skirtų šventųjų vietų, pastatytų turtingų dvarų ir dėl nepaliaujamų susidūrimų su pakrančių plėšikais gana daug laukinių, nepasitikinčių, tarpusavyje besivaidijančių gyventojų. Rytuose ši provincija ribojosi su Nadruva, pietuose — su Natangija, vakaruose ir šiaurėje jos žemes skalavo Baltijos jūra.
Senovės tyrinėtojai ne abejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvena mųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal iš stumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 214
Senovės tyrinėtojai neabejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvenamųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal išstumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros skubančio Nemuno vaga atvedė iki žygio j vakarus pabaigos. Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma dera laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tunmanas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2.
Hugas Grocijus, tyręs budinu ko lonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Geropijus Bekanas3.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 268
Hugas Grocijus, tyręs budinu kolonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Geropijus Bekanas3. Sambijoje buvo gynybinių miestų, puikių dievams garbinti skirtų šventųjų vietų, pastatytų turtingų dvarų ir dėl nepaliaujamų susidūrimų su pakrančių plėšikais gana daug laukinių, nepasitikinčių, tarpusavyje besivaidijančių gyventojų. Rytuose ši provincija ribojosi su Nadruva, pietuose — su Natangija, vakaruose ir šiaurėje jos žemes skalavo Baltijos jūra.
Dievus garbino senovės Indijos bu dizmo pavyzdžiu; dar būdami Azijoje, davė pradžią su siformavusiai budinu genčiai, kuri įsikūrė prie Dono.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 41
Jame sakoma, kad kolchai giminiavosi su indais, arba kitados iš Indostano kilusiomis gentimis. Dievus garbino senovės Indijos budizmo pavyzdžiu; dar būdami Azijoje, davė pradžią susiformavusiai budinu genčiai, kuri įsikūrė prie Dono. Kadangi tie kolchai turėjo santykių su egiptiečiais ar priiminėjo juos, jų kolonijų ar tik pastatyto miesto ar tvirtovės būta šiaurinėje Azovo jūros pakrantėje, tai da 1 Ritter Carl.
Pasak to paties istoriko, budinu giminei bū dingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 75
Pasak to paties istoriko, budinu giminei būdingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1. Būtent šie bruožai yra skitiški, aprašyti to paties autoriaus.
Trečios knygos penktame skyriuje jau iškėlėme į istorijos areną dviejų — budinu ir gelonų — tautų tarpusavio ryšius, pa rodėme jų kilmės ištakas, ankstesniame šios knygos sky riuje kalbėjome apie lietuvių kilmę iš pelazgų, kurių pa likuonimis pavadinome.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 201
Trečios knygos penktame skyriuje jau iškėlėme į istorijos areną dviejų — budinu ir gelonų — tautų tarpusavio ryšius, parodėme jų kilmės ištakas, ankstesniame šios knygos skyriuje kalbėjome apie lietuvių kilmę iš pelazgų, kurių palikuonimis pavadinome gelonus, susigiminiavusius ir susijungusius į vieną tautą su budinais
Budinai, spaudžiami sarmatų, persikėlė į Dono ir Doneco tarpupį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 72
Maždaug įpusėjus VI amžiui prieš Kristaus gimimą, kai sarmatai pradėjo keliauti per Kaukazą ir priartėjo prie Volgos žiočių, o skitų nomadai, jau seniai įsikūrę abiejose Dnepro upės pakrantėse, tų pačių genčių Pavolgio gyventojai, buvo priversti palikti savo gyvenamąsias vietas dėl neabejotinai nemielos sarmatų kaimynystės, tuomet budinams teko persikelti į kairiąją Dono pusę ir įsikurti Dono bei Doneco tarpupyje
Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo pastatę medines tvirtoves.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Tad ir tas skitiškas lietuvių tautos pavadinimas galėjęs būti kildinamas iš to, kad ji buvo dviejų tautų, gelonų ir budinu, junginys, atsiradęs dar Slkitijos klestė jimo laikais, o pavadinimas galbūt atsineštas iš Rytų ir romėnams žinomas iš alanų bei.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 257
Tad ir tas skitiškas lietuvių tautos pavadinimas galėjęs būti kildinamas iš to, kad ji buvo dviejų tautų, gelonų ir budinu, junginys, atsiradęs dar Slkitijos klestėjimo laikais, o pavadinimas galbūt atsineštas iš Rytų ir romėnams žinomas iš alanų bei masagetų pasakojimų; jie šią lygą žinojo dar rytuose
Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė pa guoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiek vienas protaujantis slavas drąsiai, be.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 14
Štai kaip P. J. Safaržykas apibūdino T. Narbuto pamėgtuosius budinus: ,,<...> Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė paguoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiekvienas protaujantis slavas drąsiai, be jokios apgaulės gali laikyti savo padermės šaka“3. O antrame „Slavų senienų“ tome konstatavo: „Budininai, budinai — pati seniausia Herodoto minima slavų šaka, kažkur Voluinėje ir Baltarusijoje“4.
Narbutas teigia, kad budinų susiliejimas su europiečių tauta, graikų tikėjimo ir daugybės svetimų dievų priėmimas bei vietinės sąlygos užtemdė budizmą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 279-280
Beje, budinu susiliejimas su europiečių tauta ir vėliau graikų ti 3 Šio pavadinimo rašyba nesutampa: vieni rašoKriwe, kiti —Krewe. Mes laikomės pastarosios, kadangi Lietuvos istorijos paminkluose turime Krewo, Krewiczy — pavadinimus, kilusius iš vieno šaltinio, iki šiol girdimus iš žmonių lūpų ir randamus seniausiuose raštuose. Tiesa, mes nemokame deramai išaiškinti, ką reiškia tas pavadinimas, kadangi jo kilmės mįslė dingsta žilos senovės toliuose. Ponas Foigtas, norėdamas suteikti vokiškumo atspalvį, rašo Griwe. 4 Dusburg. - Pars III. - Cap. 5. 5 Skaityk pono Majevskio studiją apie Indijos budinu hierarchiją (Zbior rozpraw. - T. I. - Cz. I. - Warszawa, 1827)*. 280 kėjimo bei daugybės svetimų dievų priėmimas, o dar vietinės sąlygos ir nepaprastai didelis atitolimas nuo Azijos - visa tai smulkiuose religijos dalykuose užtemdė budizmą, tad iki mūsų laikų išliko tiktai kai kurie svarbiausi principai
Narbutas teigia, kad Lemtis budinus nuo Ross arba Oskolo upės atvedė prie Nemuno vidurupio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 226
trečią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, besivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo tos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo kairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, tekančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross).