T. Narbutas, remdamasis Herodotu, rašo, kad budinai turėjo medines tvirtoves, tarp jų Gelonos, ir buvo apibūdinami kaip rusvaplaukių, šviesiaakių žmonių giminė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 75
Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo\n pastatę medines tvirtoves. Viena jų buvo kvadratinė, kiek\n vienas jos šonas turėjo 30 stadijų, t. y. buvo 3000 rusiš\n kų sieksnių ilgio, ir vadinosi Gelonos. Jų tvirtovės buvo\n labai didingos, jose taip pat stovėdavo medinės šventyk\n los, kuriose buvo helenų dievai, garbinami heleniškai,\n altoriai ir koplytėlės irgi buvo iš medžio. Ten kasmet bū\n davo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bak\n chanalijos. Pasak to paties istoriko, budinu giminei bū\n dingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai\n žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.
Narbutas rašė, kad budinai gyveno prie senovės Armėnijos Arakso, o vėliau persikėlė prie Volgos žemupio Arakso.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Tikras dalykas yra tik tai, kad Arak-\nso upė, tekėjusi senovės Armėnijoje, buvo vadinamaitoss' kaip\ntik tada, kai prie jos gyveno budinai. Jie, kokios nors revoliu\ncijos nustumti nuo Armėnijos Arakso, leidosi į vakarus ir ap\nsigyveno prie Volgos žemupio, kuris taip pat vadinosi Arak-\nsas. Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir\nRoksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę. Pas\nkui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyve\nnusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime tre\nčią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, be\nsivadinanti Oskolas.
Narbutas pasakojo, kad gelonai ir budinai apsigyveno prie Nemuno vidurupio ir Volkovysko apskrityje upę pavadino Rose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Pas\nkui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyve\nnusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime tre\nčią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, be\nsivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo\ntos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo\nkairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, te\nkančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross). Si ket\nvirta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą.
T. Narbutas budinus laiko viena iš dviejų tautų, sudariusių lietuvių tautos pradžią, ir priskiria jiems indų-skitų kilmę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 6
mums lietuvių tautos pradžia atrodo kaip lydi\n nys dviejų tautų — gelonų ir budinu. Pirmieji buvo pelaz-\n gų-helenų, antrieji — indų-skitų kilmės.
Narbutas budinus vadino lietuvių protėviais ir indų-skitų tauta, kurios paprotys buvo garbinti upių šventumą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 226
Indai svarbiu savo religingumo dalyku laiko\ntų upių garbinimą. Garbinti tokį upių šventumą buvo lietuvių\nprotėvių, konkrečiai budinu , indų-skitų tautos, paprotys .\n2 Rostovskis.
P. J. Safaržykas Herodoto budinus laikė venedų tauta ir seniausia Herodoto minima slavų šaka.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 14
Štai kaip P. J. Safar žykas apibūdino T. Narbuto pamėgtuosius budinus: ,,<...> Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė pa guoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiek vienas protaujantis slavas drąsiai, be jokios apgaulės gali laikyti savo padermės šaka“3. O antrame „Slavų se nienų“ tome konstatavo: „Budininai, budinai — pati se niausia Herodoto minima slavų šaka, kažkur Voluinėje ir Baltarusijoje“4.
Narbuto pasakojime kolchai dar Azijoje davė pradžią budinų genčiai, kuri vėliau įsikūrė prie Dono.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 41
Jame sakoma, kad kolchai giminiavosi su indais, arba kitados iš Indostano kilusiomis gentimis. Dievus garbino senovės Indijos bu dizmo pavyzdžiu; dar būdami Azijoje, davė pradžią su siformavusiai budinu genčiai, kuri įsikūrė prie Dono. Kadangi tie kolchai turėjo santykių su egiptiečiais ar priiminėjo juos, jų kolonijų ar tik pastatyto miesto ar tvirtovės būta šiaurinėje Azovo jūros pakrantėje, tai da 1 Ritter Carl.
Pasak Narbuto minimo Baturlino, budinai gyveno greta gelonų, Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkėse.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 73
Naujausių ir tiksliau sių šios graikų istoriko geografijos paaiškinimų pateikė generolas Baturlinas, aprašydamas Darijaus žygį prieš Skitiją2. Pasak jo, gelonų gyventa dabartinėje Staro- belsko apskrityje, o budinai gyveno visai greta, rytų link buvo užėmę šiandienių Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkes, vadinasi, šių abiejų genčių gyvenamas kraš tas plytėjo Dono ir Doneco tarpupyje, jo plotas iš pietų į šiaurę galėjo būti nuo 48 iki 51 laipsnio platumos, o tisagetai buvo įsikūrę šiandienėse Oriolo, Tūlos, Riaza- nės, Tambovo ir Penzos gubernijose. Šios gentys buvo laikomos getų karta, kuri anksčiau turėjusi gyventi prie Tisos, arba Tibiskos, upės, įtekančios į Dunojų ir dėl to taip vadinamos3.
Pasak Narbuto cituojamo Herodoto, budinai savo žemėje turėjo medinių tvirtovių, tarp jų Gelonos tvirtovę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 75
Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo\n pastatę medines tvirtoves. Viena jų buvo kvadratinė, kiek\n vienas jos šonas turėjo 30 stadijų, t. y. buvo 3000 rusiš\n kų sieksnių ilgio, ir vadinosi Gelonos. Jų tvirtovės buvo\n labai didingos, jose taip pat stovėdavo medinės šventyk\n los, kuriose buvo helenų dievai, garbinami heleniškai,\n altoriai ir koplytėlės irgi buvo iš medžio. Ten kasmet bū\n davo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bak\n chanalijos. Pasak to paties istoriko, budinu giminei bū\n dingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai\n žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.
T. Narbutas lietuvių tautos pradžią siejo su dviejų senovės tautų, gelonų ir budinų, lydiniu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 192
Nors gal nėra Europoje nė vienos tautos, kuri; nebūtų 'dviejų arba trijų skirtingų tau tų lydinys5 , Toks susiliejimas niekada nebuvo trumpo lai ko ar politinės santvarkos vaisius, bet istorinis faktas, kurį nulemdavo atsitiktinumas ir netikėtos aplinkybės, su formavusios naujas tautas ir skatinusios žmonių plitimą tuo metu, kai pirmykštės žmonių giminės dar buvo ne gausios, išskaidytos po tolimas vietoves ir kolonijas, kur jas nubloškė apvaizda. 196 Būtent šitaip ir su panašiomis aplinkybėmis susijusi, atrodo, lietuvių tautos, kaip lydinio dviejų senovės tautų, gelonų ir budinu, pradžia. Pirmieji buvo pelazgų-helenų, antrieji — indų-skitų kiimės.
Narbuto teigimu, budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvenamųjų vietovių ir įsikūrė prie Nemuno.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 214
Senovės tyrinėtojai ne abejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvena mųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal iš stumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros skubančio Nemuno vaga atvedė iki žygio j vakarus pabaigos. Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma de ra laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tun- manas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2.
Narbuto pasakojime lietuvių protėviams atėjus į Prūsijos kraštus, Sambijoje įsikūrė daugiausia senovės budinų gyventojai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 268
Hugas Grocijus, tyręs budinu ko lonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Gero- pijus Bekanas3. Sambijoje buvo gynybinių miestų, puikių dievams garbinti skirtų šventųjų vietų, pastatytų turtin gų dvarų ir dėl nepaliaujamų susidūrimų su pakrančių plėšikais gana daug laukinių, nepasitikinčių, tarpusavyje besivaidijančių gyventojų. Rytuose ši provincija ribojosi su Nadruva, pietuose — su Natangija, vakaruose ir šiau rėje jos žemes skalavo Baltijos jūra.
Senovės tyrinėtojai ne abejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvena mųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal iš stumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 214
Senovės tyrinėtojai ne abejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvena mųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal iš stumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros skubančio Nemuno vaga atvedė iki žygio j vakarus pabaigos. Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma de ra laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tun- manas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2.
Hugas Grocijus, tyręs budinu ko lonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Geropijus Bekanas3.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 268
Hugas Grocijus, tyręs budinu ko lonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Gero- pijus Bekanas3. Sambijoje buvo gynybinių miestų, puikių dievams garbinti skirtų šventųjų vietų, pastatytų turtin gų dvarų ir dėl nepaliaujamų susidūrimų su pakrančių plėšikais gana daug laukinių, nepasitikinčių, tarpusavyje besivaidijančių gyventojų. Rytuose ši provincija ribojosi su Nadruva, pietuose — su Natangija, vakaruose ir šiau rėje jos žemes skalavo Baltijos jūra.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, ar ba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Upių pripažinimas šventomis kilo iš indų-braminų religijos; jiems šventosios upės - Indas, Gangas ir kitos yra labai didelės šalies vertybės: nenusiprausus prieš mirtį jų vandenimis, negalima pasida ryti išganytam, todėl mirštantis ne Indijoje negali gauti išganymo. O budistai teigia, kad kiekviename krašte gali būti šventa upė, ežeras arba šaltinis, kurio vanduo tiek pat padeda gauti išganymą arba apsi valymą nuodėmių kaip ir šventieji Indo vandenys. H*
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kituose Lietu vos pakraščiuose ir pas kitas tautas, kilusias iš jos kamieno, tikriausiai irgi buvo upių tokiais vardais arba dar ir dabar jos tebėra žinomos; aptikti jų mums nepasitaikė. Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau.