Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apy linkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesu skaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš empo riumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budi nu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Ta čiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, bu- dinais. Jų kraštas derlingas, turtingas tankių miškų, o didžiausiame miške yra pelkėtas, nendrėmis apaugęs ežeras; šiame ežere jie gaudo ūdras ir bebrus. Senovės geografai nurodo tris gelonų kolonijas: viena prie Meo- tidės, kolchų kaimynystėje, antra tarp budinu, o trečia prie Kaspijos3. Bet ne visos jos buvo vienu metu, nes gerai matyti, jog pirmiausia, išvyti iš emporiumų, jie gy veno dešiniojoje Dnepro ir Bugo pakrantėje, kur stovėjo ir Gelono miestas (apie tai kalbėsime vėliau), persikėlė prie Meotidės arba į Dono žemupio apylinkes, o vėliau — pas budinus.
Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir\nRoksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę. Pas\nkui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyve\nnusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime tre\nčią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, be\nsivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo\ntos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo\nkairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, te\nkančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross).
Antras tomas be veik visas yra skirtas lietuvių kilmei, lengva pasakyti — 576 puslapiai. Tamsta kildini juos iš gelonų (pelazgų- helenų tautos) ir iš budinu (indų-skitų tautos); vėliau išaugusi gelonų-budinų karta susiskirstė į tris pagrin dines dalis: Prūsiją, tikrąją Lietuvą ir Latviją. Kaip ma tyti, tai teigdamas, vadovavotės ir Herodoto autoritetu, ir kai kurių vokiečių rašytojų tyrinėjimais, be to, neuž-1 miršote ir Šlėcerio, kuris pripažįsta, jog lietuviai yra ypa tinga gentis.
Vis dėlto Herodotas turėjo daugiau žinių apie romėnus*, nes teigia, kad dienovidžio kryptimi į šiaurę nuo gelonų ir budinu krašto plyti septynių dienų kelio dykra, o už jos gyvena tisagetai. Naujausių ir tiksliau sių šios graikų istoriko geografijos paaiškinimų pateikė generolas Baturlinas, aprašydamas Darijaus žygį prieš Skitiją2. Pasak jo, gelonų gyventa dabartinėje Staro- belsko apskrityje, o budinai gyveno visai greta, rytų link buvo užėmę šiandienių Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkes, vadinasi, šių abiejų genčių gyvenamas kraš tas plytėjo Dono ir Doneco tarpupyje, jo plotas iš pietų į šiaurę galėjo būti nuo 48 iki 51 laipsnio platumos, o tisagetai buvo įsikūrę šiandienėse Oriolo, Tūlos, Riaza- nės, Tambovo ir Penzos gubernijose.
Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apy linkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesu skaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš empo riumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budi nu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Todėl mano ma, kad tai turėjo įvykti ne vėliau kaip VI amžiaus prieš Kristaus gimimą antrojoje pusėje. Gelonai, prisimindami savo helenišką kilmę ir nepaisydami religinio susijungi mo su indais-skitais, kasmet siųsdavo į Delą dovanų ir aukų Apolonui2. 65 Gelonai-budinai.