Narbutas rašė, kad gelonai, susijungę su budinais tarp Dono ir Doneco, savo tėvynėje turėjo trečią šventąją Ross upę, tapatintą su Oskolu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir\nRoksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę. Pas\nkui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyve\nnusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime tre\nčią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, be\nsivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo\ntos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo\nkairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, te\nkančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross).
Narbutui priskiriamame kilmės aiškinime lietuviai kildinami iš gelonų ir budinų, o vėlesnė jų karta siejama su Prūsija, Lietuva ir Latvija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 12
Antras tomas be veik visas yra skirtas lietuvių kilmei, lengva pasakyti — 576 puslapiai. Tamsta kildini juos iš gelonų (pelazgų- helenų tautos) ir iš budinu (indų-skitų tautos); vėliau išaugusi gelonų-budinų karta susiskirstė į tris pagrin dines dalis: Prūsiją, tikrąją Lietuvą ir Latviją. Kaip ma tyti, tai teigdamas, vadovavotės ir Herodoto autoritetu, ir kai kurių vokiečių rašytojų tyrinėjimais, be to, neuž-1 miršote ir Šlėcerio, kuris pripažįsta, jog lietuviai yra ypa tinga gentis.
Narbutas gelonus apibūdina kaip su graikų persikėlėliais siejamą tautą, kurios kolonija buvo kairiajame Dnepro krante tarp budinų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 80
Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apy linkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesu skaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš empo riumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budi nu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 78
Ta čiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, bu- dinais. Jų kraštas derlingas, turtingas tankių miškų, o didžiausiame miške yra pelkėtas, nendrėmis apaugęs ežeras; šiame ežere jie gaudo ūdras ir bebrus. Senovės geografai nurodo tris gelonų kolonijas: viena prie Meo- tidės, kolchų kaimynystėje, antra tarp budinu, o trečia prie Kaspijos3. Bet ne visos jos buvo vienu metu, nes gerai matyti, jog pirmiausia, išvyti iš emporiumų, jie gy veno dešiniojoje Dnepro ir Bugo pakrantėje, kur stovėjo ir Gelono miestas (apie tai kalbėsime vėliau), persikėlė prie Meotidės arba į Dono žemupio apylinkes, o vėliau — pas budinus.
Herodoto pasakojime į šiaurę nuo gelonų ir budinų krašto driekėsi septynių dienų kelio dykra, o už jos gyveno tisagetai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 73
Vis dėlto Herodotas turėjo daugiau žinių apie romėnus*, nes teigia, kad dienovidžio kryptimi į šiaurę nuo gelonų ir budinu krašto plyti septynių dienų kelio dykra, o už jos gyvena tisagetai. Naujausių ir tiksliau sių šios graikų istoriko geografijos paaiškinimų pateikė generolas Baturlinas, aprašydamas Darijaus žygį prieš Skitiją2. Pasak jo, gelonų gyventa dabartinėje Staro- belsko apskrityje, o budinai gyveno visai greta, rytų link buvo užėmę šiandienių Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkes, vadinasi, šių abiejų genčių gyvenamas kraš tas plytėjo Dono ir Doneco tarpupyje, jo plotas iš pietų į šiaurę galėjo būti nuo 48 iki 51 laipsnio platumos, o tisagetai buvo įsikūrę šiandienėse Oriolo, Tūlos, Riaza- nės, Tambovo ir Penzos gubernijose.
Narbutas spėja, kad pirmosios gelonų gyvenvietės turėjo būti Očekovo apylinkėse, nes ten esą buvęs Gelono miestas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 80
Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apy linkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesu skaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš empo riumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budi nu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Narbutas gelonus sieja su heleniška kilme ir rašo, kad jie kasmet siųsdavo į Delą dovanų bei aukų Apolonui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 80
Todėl mano ma, kad tai turėjo įvykti ne vėliau kaip VI amžiaus prieš Kristaus gimimą antrojoje pusėje. Gelonai, prisimindami savo helenišką kilmę ir nepaisydami religinio susijungi mo su indais-skitais, kasmet siųsdavo į Delą dovanų ir aukų Apolonui2. 65 Gelonai-budinai.
Narbutas lietuvių tautos pradžią aiškina kaip dviejų senovės tautų, gelonų ir budinų, susiliejimo rezultatą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 192
Nors gal nėra Europoje nė vienos tautos, kuri; nebūtų 'dviejų arba trijų skirtingų tau tų lydinys5 , Toks susiliejimas niekada nebuvo trumpo lai ko ar politinės santvarkos vaisius, bet istorinis faktas, kurį nulemdavo atsitiktinumas ir netikėtos aplinkybės, su formavusios naujas tautas ir skatinusios žmonių plitimą tuo metu, kai pirmykštės žmonių giminės dar buvo ne gausios, išskaidytos po tolimas vietoves ir kolonijas, kur jas nubloškė apvaizda. 196 Būtent šitaip ir su panašiomis aplinkybėmis susijusi, atrodo, lietuvių tautos, kaip lydinio dviejų senovės tautų, gelonų ir budinu, pradžia. Pirmieji buvo pelazgų-helenų, antrieji — indų-skitų kiimės.
Į šiaurę nuo skitų, net ligi Dono, gy veno gelonai ir budinai, kitapus Dono, iki jūros, j rytus nuo skitų, — sarmatai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 55
Į šiaurę nuo skitų, net ligi Dono, gy\nveno gelonai ir budinai, kitapus Dono, iki jūros, j rytus \nnuo skitų, — sarmatai. Skitų valstybė buvo galinga, \ntirštai gyvenama ir taiki. Bet galų gale tokia palanki \ngenties padėtis baigėsi dėl menkų, kaip ir jie patys, žmo\ngiškų dalykų.
Ta čiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, budinais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 78
Ta čiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, bu- dinais. Jų kraštas derlingas, turtingas tankių miškų, o didžiausiame miške yra pelkėtas, nendrėmis apaugęs ežeras; šiame ežere jie gaudo ūdras ir bebrus. Senovės geografai nurodo tris gelonų kolonijas: viena prie Meo- tidės, kolchų kaimynystėje, antra tarp budinu, o trečia prie Kaspijos3. Bet ne visos jos buvo vienu metu, nes gerai matyti, jog pirmiausia, išvyti iš emporiumų, jie gy veno dešiniojoje Dnepro ir Bugo pakrantėje, kur stovėjo ir Gelono miestas (apie tai kalbėsime vėliau), persikėlė prie Meotidės arba į Dono žemupio apylinkes, o vėliau — pas budinus.
Ver gilijus apie tokį kumelės pieno vartojimą rašė: „Karin gasis gelonas bėga į Rodopų kalnus arba getų dykumas ir ten minta rūgusiu pienu, sumaišytu su arklių krauju“4.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 79
Tą sveiką gyvulinės kilmės produktą nuo masagetų ir tisagetų gyvavimo laikų vi suomet labai vertino ir dabar tebevertina šiaurės rytų gyventojai. Tokiame piene, sumaišius jį su dar šiltu ir šviežiu arklio krauju, vyksta spiritinė fermentacija, todėl destiliuojant galima pagaminti svaiginantį gėrimą. Ver gilijus apie tokį kumelės pieno vartojimą rašė: „Karin gasis gelonas bėga į Rodopų kalnus arba getų dykumas ir ten minta rūgusiu pienu, sumaišytu su arklių krauju“4.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Galbūt neįsižeis slavų seno vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, ar ba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Į šiaurę nuo skitų, net ligi Dono, gy veno gelonai ir budinai, kitapus Dono, iki jūros, j rytus nuo skitų, — sarmatai. Skitų valstybė buvo galinga, tirštai gyvenama ir taiki. Bet galų gale tokia palanki genties padėtis baigėsi dėl menkų, kaip ir jie patys, žmo giškų dalykų.
Susietas teiginys: t-010
Susieti teiginiai: t-010
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
59 ## Puslapis 57 Veltui šis uolus karvedys, nors į jo patarimus ir nebuvo atkreipta dėmesio, iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti ka riuomenę, rodydamas kovingumo, pavyzdingos tvarkos ir ištvermės įveikiant didžiausius sunkumus pavyzdį; mil žiniškos Darijaus kariuomenės buvo neįmanoma apsau goti nuo milžiniškų nuostolių. Sis karalius troško žūtbūt pasiekti paskutines Skituos sritis. Jis nuėjo net iki gelonų ir budinu krašto, kur tik pirmąsyk patyrė didelį džiaugs mą, išgriaudamas keletą tvirtų pilių.