Narbutas rašė, kad gelonai, susijungę su budinais tarp Dono ir Doneco, savo tėvynėje turėjo trečią šventąją Ross upę, tapatintą su Oskolu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 227
Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir Roksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę. Paskui ši tauta persikėlė į Europą ir susijungė su gelonais, gyvenusiais tarp Dono ir Doneco; tad šioje tėvynėje pastebime trečią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, besivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo tos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo kairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, tekančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross).
Narbutui priskiriamame kilmės aiškinime lietuviai kildinami iš gelonų ir budinų, o vėlesnė jų karta siejama su Prūsija, Lietuva ir Latvija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 12
Antras tomas beveik visas yra skirtas lietuvių kilmei, lengva pasakyti — 576 puslapiai. Tamsta kildini juos iš gelonų (pelazgųhelenų tautos) ir iš budinu (indų-skitų tautos); vėliau išaugusi gelonų-budinų karta susiskirstė į tris pagrindines dalis: Prūsiją, tikrąją Lietuvą ir Latviją. Kaip matyti, tai teigdamas, vadovavotės ir Herodoto autoritetu, ir kai kurių vokiečių rašytojų tyrinėjimais, be to, neuž-1 miršote ir Šlėcerio, kuris pripažįsta, jog lietuviai yra ypatinga gentis.
Narbutas gelonus apibūdina kaip su graikų persikėlėliais siejamą tautą, kurios kolonija buvo kairiajame Dnepro krante tarp budinų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 80
Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apylinkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesuskaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš emporiumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budinu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 78
Tačiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, budinais. Jų kraštas derlingas, turtingas tankių miškų, o didžiausiame miške yra pelkėtas, nendrėmis apaugęs ežeras; šiame ežere jie gaudo ūdras ir bebrus. Senovės geografai nurodo tris gelonų kolonijas: viena prie Meotidės, kolchų kaimynystėje, antra tarp budinu, o trečia prie Kaspijos3. Bet ne visos jos buvo vienu metu, nes gerai matyti, jog pirmiausia, išvyti iš emporiumų, jie gyveno dešiniojoje Dnepro ir Bugo pakrantėje, kur stovėjo ir Gelono miestas (apie tai kalbėsime vėliau), persikėlė prie Meotidės arba į Dono žemupio apylinkes, o vėliau — pas budinus.
Herodoto pasakojime į šiaurę nuo gelonų ir budinų krašto driekėsi septynių dienų kelio dykra, o už jos gyveno tisagetai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 73
Vis dėlto Herodotas turėjo daugiau žinių apie romėnus*, nes teigia, kad dienovidžio kryptimi į šiaurę nuo gelonų ir budinu krašto plyti septynių dienų kelio dykra, o už jos gyvena tisagetai. Naujausių ir tiksliausių šios graikų istoriko geografijos paaiškinimų pateikė generolas Baturlinas, aprašydamas Darijaus žygį prieš Skitiją2. Pasak jo, gelonų gyventa dabartinėje Starobelsko apskrityje, o budinai gyveno visai greta, rytų link buvo užėmę šiandienių Voluikos ir Bogončavo miestų apylinkes, vadinasi, šių abiejų genčių gyvenamas kraštas plytėjo Dono ir Doneco tarpupyje, jo plotas iš pietų į šiaurę galėjo būti nuo 48 iki 51 laipsnio platumos, o tisagetai buvo įsikūrę šiandienėse Oriolo, Tūlos, Riazanės, Tambovo ir Penzos gubernijose.
Narbutas spėja, kad pirmosios gelonų gyvenvietės turėjo būti Očekovo apylinkėse, nes ten esą buvęs Gelono miestas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 80
Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apylinkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesuskaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš emporiumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budinu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Narbutas gelonus sieja su heleniška kilme ir rašo, kad jie kasmet siųsdavo į Delą dovanų bei aukų Apolonui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 80
Todėl manoma, kad tai turėjo įvykti ne vėliau kaip VI amžiaus prieš Kristaus gimimą antrojoje pusėje. Gelonai, prisimindami savo helenišką kilmę ir nepaisydami religinio susijungimo su indais-skitais, kasmet siųsdavo į Delą dovanų ir aukų Apolonui2. 65 Gelonai-budinai.
Narbutas lietuvių tautos pradžią aiškina kaip dviejų senovės tautų, gelonų ir budinų, susiliejimo rezultatą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 192
Nors gal nėra Europoje nė vienos tautos, kuri; nebūtų 'dviejų arba trijų skirtingų tautų lydinys5 , Toks susiliejimas niekada nebuvo trumpo laiko ar politinės santvarkos vaisius, bet istorinis faktas, kurį nulemdavo atsitiktinumas ir netikėtos aplinkybės, suformavusios naujas tautas ir skatinusios žmonių plitimą tuo metu, kai pirmykštės žmonių giminės dar buvo negausios, išskaidytos po tolimas vietoves ir kolonijas, kur jas nubloškė apvaizda. 196 Būtent šitaip ir su panašiomis aplinkybėmis susijusi, atrodo, lietuvių tautos, kaip lydinio dviejų senovės tautų, gelonų ir budinu, pradžia. Pirmieji buvo pelazgų-helenų, antrieji — indų-skitų kiimės.
Į šiaurę nuo skitų, net ligi Dono, gy veno gelonai ir budinai, kitapus Dono, iki jūros, j rytus nuo skitų, — sarmatai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 55
Į šiaurę nuo skitų, net ligi Dono, gyveno gelonai ir budinai, kitapus Dono, iki jūros, j rytus nuo skitų, — sarmatai. Skitų valstybė buvo galinga, tirštai gyvenama ir taiki. Bet galų gale tokia palanki genties padėtis baigėsi dėl menkų, kaip ir jie patys, žmogiškų dalykų.
Ta čiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, budinais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 78
Tačiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, budinais. Jų kraštas derlingas, turtingas tankių miškų, o didžiausiame miške yra pelkėtas, nendrėmis apaugęs ežeras; šiame ežere jie gaudo ūdras ir bebrus. Senovės geografai nurodo tris gelonų kolonijas: viena prie Meotidės, kolchų kaimynystėje, antra tarp budinu, o trečia prie Kaspijos3. Bet ne visos jos buvo vienu metu, nes gerai matyti, jog pirmiausia, išvyti iš emporiumų, jie gyveno dešiniojoje Dnepro ir Bugo pakrantėje, kur stovėjo ir Gelono miestas (apie tai kalbėsime vėliau), persikėlė prie Meotidės arba į Dono žemupio apylinkes, o vėliau — pas budinus.
Ver gilijus apie tokį kumelės pieno vartojimą rašė: „Karin gasis gelonas bėga į Rodopų kalnus arba getų dykumas ir ten minta rūgusiu pienu, sumaišytu su arklių krauju“4.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 79
Tą sveiką gyvulinės kilmės produktą nuo masagetų ir tisagetų gyvavimo laikų visuomet labai vertino ir dabar tebevertina šiaurės rytų gyventojai. Tokiame piene, sumaišius jį su dar šiltu ir šviežiu arklio krauju, vyksta spiritinė fermentacija, todėl destiliuojant galima pagaminti svaiginantį gėrimą. Vergilijus apie tokį kumelės pieno vartojimą rašė: „Karingasis gelonas bėga į Rodopų kalnus arba getų dykumas ir ten minta rūgusiu pienu, sumaišytu su arklių krauju“4.
Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš empo riumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budi nu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 80
Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apylinkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesuskaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš emporiumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budinu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Gal tai davė pradžią romėnų žinioms apie gelonų žygį į getų dukras ir net į Rodopų kalnus arba į šiandie nius Balkanus, kur buvo pažinti puikūs šios tautos lanki ninkai (.63).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 202
Gal tai davė pradžią romėnų žinioms apie gelonų žygį į getų dukras ir net į Rodopų kalnus arba į šiandienius Balkanus, kur buvo pažinti puikūs šios tautos lankininkai (§63). Visa tai įtikina, jog gelonai atskirai ir savarankiškai rengė tolimus žygius, o jų naudos suvilioti tęsė juos gana ilgus metus.
Gelonų ir budinų karta, T. Narbuto aiškinimu, vėliau pasidalijo į Prūsiją, tikrąją Lietuvą ir Latviją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 12
Antras tomas beveik visas yra skirtas lietuvių kilmei, lengva pasakyti — 576 puslapiai. Tamsta kildini juos iš gelonų (pelazgųhelenų tautos) ir iš budinu (indų-skitų tautos); vėliau išaugusi gelonų-budinų karta susiskirstė į tris pagrindines dalis: Prūsiją, tikrąją Lietuvą ir Latviją. Kaip matyti, tai teigdamas, vadovavotės ir Herodoto autoritetu, ir kai kurių vokiečių rašytojų tyrinėjimais, be to, neuž-1 miršote ir Šlėcerio, kuris pripažįsta, jog lietuviai yra ypatinga gentis.
Gelonų kolonija plytėjo kairiajame Dnepro krante į šiaurę nuo skitų krašto.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 54
gelonų, kurių kolonija plytėjo į šiaurę nuo skitų krašto, kairiojoje Dnepro pakrantėje tarp budinu. Šie, susiję su anais, visuomet kaimyniškai, taikiai ir sutartinai gyveno su skitais.
Narbutas rašo, kad senovėje gelonai buvo laikomi geriausiais lankininkais ir turėjo paprotį dažyti kūną.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 79
Tą sveiką gyvulinės kilmės produktą nuo masagetų ir tisagetų gyvavimo laikų visuomet labai vertino ir dabar tebevertina šiaurės rytų gyventojai. Tokiame piene, sumaišius jį su dar šiltu ir šviežiu arklio krauju, vyksta spiritinė fermentacija, todėl destiliuojant galima pagaminti svaiginantį gėrimą. Vergilijus apie tokį kumelės pieno vartojimą rašė: „Karingasis gelonas bėga į Rodopų kalnus arba getų dykumas ir ten minta rūgusiu pienu, sumaišytu su arklių krauju“4.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 202
Gal tai davė pradžią romėnų žinioms apie gelonų žygį į getų dukras ir net į Rodopų kalnus arba į šiandienius Balkanus, kur buvo pažinti puikūs šios tautos lankininkai (§63). Visa tai įtikina, jog gelonai atskirai ir savarankiškai rengė tolimus žygius, o jų naudos suvilioti tęsė juos gana ilgus metus.
Vadinasi, tai turėjo būti lietuvių gentis, atvykusi padėti herulams iš Vakarų, galbūt tai buvo ga lindai, kurie, įsikūrę Malabato laikais romėnų perleistose herulams žemėse, buvo žinomi savo protėvių gelonų var du.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 304
Vadinasi, tai turėjo būti lietuvių gentis, atvykusi padėti herulams iš Vakarų, galbūt tai buvo galindai, kurie, įsikūrę Malabato laikais romėnų perleistose herulams žemėse, buvo žinomi savo protėvių gelonų vardu.
Gelonai užsiima žemdir byste, augina daržoves, valgo duoną ir yra sitofagai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 78
Gelonai užsiima žemdirbyste, augina daržoves, valgo duoną ir yra sitofagai. Tačiau helenai tuos gelonus vadina, nors ir neteisingai, budinais.
Helenų kilmės gelonų genčiai buvo bū dingi kiti bruožai: juodi plaukai, tamsios akys, gražus graikiškų bruožų veidas, išvaizdžios figūros, nors ir nepernelyg aukšti, visiškai panašūs į graikus, bet labai skirtingi nuo budinu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 78
Helenų kilmės gelonų genčiai buvo būdingi kiti bruožai: juodi plaukai, tamsios akys, gražus graikiškų bruožų veidas, išvaizdžios figūros, nors ir nepernelyg aukšti, visiškai panašūs į graikus, bet labai skirtingi nuo budinu. Jie iš pradžių įsikūrė prie Juodosios jūros, bet dėl kažkokios nesantaikos buvo išvyti iš emporiumų ir apsigyveno tarp budinu1.
Narbutas pasakoja, kad Lemtis gelonus nuo Ross arba Oskolo upės atvedė prie Nemuno vidurupio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 226
trečią šventąją upę, pavadintą Ross, kuri buvo dabartinė upė, besivadinanti Oskolas. Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo tos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo kairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, tekančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross).